Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Ar Lietuvoje turime per daug mokytojų?

Nuo pat metų pradžios Vyriausybės politika pedagogų atžvilgiu buvo toli nuo kalbų paversti mokytojo profesiją prestižine.

Pirma, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) neįgyvendino teisėtų pedagogų lūkesčių dėl išeitinių išmokų dydžių. Vyriausybė vietoj reikalingų 6 mln. eurų, skyrė tik 1mln. eurų. Visą likusią įsipareigojimų dalį užkraudama ant savivaldybių pečių.

Kaip ir nebuvo pritarta Seimo narių siūlymams nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. dešimt procentų padidinti mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo užmokestį. Tiesa, susitarimas dėl švietimo tikriausiai įneš pokyčių ateityje.

Šiandien jau girdime Vyriausybės kalbas suskiepyti visus nevakcinuotus pedagogus, nors Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga informavo, kad nepritaria prievartiniam vakcinavimui. Dar Seimo rudens sesijos pradžioje, rugsėjo 15 d. ŠMSM patikino, kad jokiose diskusijose dėl privalomų skiepų mokytojams jie nedalyvauja ir apie tokias iniciatyvas nieko nėra girdėję, nors Sveikatos apsaugos ministerija rugpjūčio 17 d. jau buvo užregistravusi įstatymo projektą dėl privalomų skiepų darbuotojams. Kyla klausimas, kam atstovauja ŠMSM, nes, panašu, kad tikrai ne mokytojus.

Mokytojų pasiskiepijimo rodiklis, lyginat su kitų profesijų atstovais, yra labai aukštas. Šiai dienai, profsąjungų teigimu, jau paskiepyta 90 procentų mokytojų. Tam, kad būtų suvaldyta pandemija, pagal anksčiau vyravusį mokslininkų konsensusą, turėjo būti paskiepyta 70 proc. gyventojų, tačiau šiandien ekspertai mano, kad turi būti vakcinuota jau 90 proc. ir daugiau žmonių. Mokytojų vakcinacijos rodiklis atitinka bet kurį šių reikalavimų, turint mintyje, kad mes dar nežinome, kiek iš nepasiskiepijusių pedagogų yra neseniai sirgę COVID-19 ir turi natūralų imunitetą.

Tačiau, nepaisydama to, Vyriausybė artimiausiu metu svarstys pateikti Seimui Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis darbuotojai privalės būti paskiepyti, nušalinti arba atleisti iš pareigų.

Pirmiausia, nei pedagogai, nei vaikai, nėra rizikos amžiaus grupėje, todėl priverstinis vakcinavimas prieš mokytojų valią yra netaikli COVID-19 pandemijos valdymo priemonė, labiau panaši į psichologinį spaudimą ar net smurtą. Jei Vyriausybė pateiktų tikslius skaičius, kiek konkrečiai pedagogų yra ar buvo hospitalizuoti, kiek vaikų, jų tėvų ar senelių susirgo dėl pedagogų nesivakcinavimo, būtų lengviau vertinti, kodėl Vyriausybei 90 procentų pasiskiepijusių mokytojų vis dar nėra pakankamas rodiklis.

Antra, pedagogai patenka į privalomai profilaktiškai testuojamų darbuotojų grupę. Dar daugiau, testuojami yra ir mokiniai. Tokiu būdu įgyvendinamas svarbiausias tikslas – apsaugoti save ir kitus.

Trečia, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme yra aiškiai apibrėžtos privalomųjų sveikatos patikrinimų atsakomybių ribos. Visais atvejais už darbuotojų patikrinimus atsakomybė tenka darbdaviui, mokytojų atveju – valstybei. Kadangi valstybei reikalingi šie darbuotojai, valstybė ir turi užtikrinti efektyvius darbuotojų sveikatos patikrinimus, tačiau Vyriausybė nori „sutaupyti“ ir priversti darbuotojus paskiepyti, vengiant įstatyminių įsipareigojimų.

Ketvirta, rinkoje, kai ieškomų darbuotojų skaičius pasiekė rekordines aukštumas, šiai dienai yra registruotų 108,5 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių, privalomų skiepų įvedimas sukeltų tik dar daugiau sumaišties. Jei darbuotojų trūkumą transporto, statybų ar pramonės sektoriuose ir galėtume kompensuoti darbo jėga iš trečiųjų šalių, pedagogų, ugdančių mūsų vaikus, iš ten atsivežti tikrai nepavyks. Jei ir toliau vykdysime prievartinę politiką prieš mokytojus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos niūros prognozės, kad po poros metų gali trūkti beveik 3000 mokytojų, tikrai virs realybe.

Pateikti argumentai susiję su viena darbuotojų grupe – pedagogais, tačiau gąsdina tai, jog Seimui ketinama atnešti įstatymo pataisas, kuriomis Vyriausybė pati spręs, kokias darbuotojų grupes priverstinai vakcinuoti. Su tokiomis pataisomis sutikti tiesiog negaliu, manau, kad sprendimus, dėl šio sąrašo tikslingumo ir darbuotojų grupių įtraukimo, privalo apsispręsti Seimas. Metas grąžinti sprendimų priėmimą į Seimą, kai pjaunama tik devynis kartus pamatavus.

Toks Vyriausybės pasimetimas, kai taikoma ir ginklo, ir saldainio politika, dažnai keičiamos taisyklės dėl kaukių dėvėjimo, antikūnių testų pripažinimo galimybių „pasui“ gauti, taip pat stabiliai augantys užsikrėtusiųjų skaičiai, verčia nepasitikėti pandemijos valdymo efektyvumu ir priimamais sprendimais. Dar daugiau, vis daugiau ekspertų, teisės profesionalų tvirtina, kad naudojamos priemonės peržengia Vyriausybės kompetencijos ribas.

Politinė sumaištis ir pandeminė psichozė, vyraujanti visuomenėje, tik patvirtina, kad Vyriausybė neturi vieningos pandemijos valdymo politikos ir plano. Lietuvai įsivedus galimybių „pasą“, jau rugsėjo mėnesį hospitalizuotų pacientų rodikliai šoktelėjo iki 331 pacientų, tiek, kiek Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Švedijoje kartu sudėjus.

15