Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Inga Balnanosienė. Ko iš tiesų vertas jūsų diplomas?

Kodėl šalyje tiek bedarbių, o dirbti nėra kam? Tokį klausimą pastaruoju metu girdime nuolatos. Atsigaunančiai ekonomikai kaip oro reikia darbo rankų, tačiau jos – tarytum miražas. Lyg ir matai, tačiau įsižiūrėjus pradingsta. Pandemija, karantinas, išmokos gyventojams ir verslui dabar tik išryškino tai, kas mūsų valstybėje jau senokai grėsė virsti rimtu iššūkiu. Tai – darbo jėgos kvalifikacija.

Po pandemijos į darbo rinką greičiausiai sugrįžta būtent tie, kurie gali savo profesiją ir kvalifikaciją įrodyti dokumentu – jiems darbo rinka ir anksčiau buvo atvira, tačiau dabar situacija yra tokia, kad kovojama kone dėl kiekvieno galinčio ir norinčio imtis kvalifikuoto darbo. Per pandemiją įvyko dar keli dalykai: sumažėjo migracija ir galimybių įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių.

Lietuvoje dabar yra registruota apie 200 tūkst. bedarbių, tačiau realiai vertę darbo rinkoje galėtų kurti gal tik vienas ketvirtadalis. Visiems kitiems būtinos papildomos pastangos ir reikalinga papildoma pagalba. Net 40 proc. šių žmonių yra nekvalifikuoti. Šitiek darbo skelbimų tokiems darbuotojams niekada nebuvo ir nebus: globalizacijos, skaitmenizacijos, robotizacijos procesai dar labiau atitolina šiuos žmones ne tik nuo darbo rinkos, tačiau ir galimybės gauti orias bei ilgalaikes pajamas. Todėl reikėtų kiek kitaip vertinti registruoto nedarbo skaičius ir realios darbo pasiūlos santykį. Tada šis paveikslas apsivers.

Viena vertus, verslas sako, kad jiems nėra svarbus diplomas, o vertinama kompetencija ir įgūdžiai. Vis dažniau ir moksleiviams aiškiname apie asmeninę lyderystę, neformalias kompetencijas, pristatome sėkmingų asmenybių, kurios susikūrė verslus neturėdamos formalaus išsilavinimo, pavyzdžius. Taip nejučia menkiname išsilavinimo ir kvalifikacijos svarbą. Sėkmingas žmogus gali būti ir be formalaus išsilavinimo, tai tiesa, tačiau paklauskime savęs, kiek tokių žmonių mes pažįstame, kiek jų yra artimiausioje mūsų aplinkoje? Ar tikrai, jei žmogus neturi diplomo, reiškia, kad jis nieko nesimokė?

Viešas kalbėjimas ir įvairūs samprotavimai, kad esmė – ne diplomas (o tai, ką tu gali, ką moki) kuria supratimą, kad išsilavinimas nebėra vertybė. Todėl neturėtų labai stebinti situacija, kad mums vis labiau trūksta mokytojų, nebeužtenka medikų, inžinierių, apskritai žmonių su kvalifikacijos diplomu. Visų lygių.

Tikėtina, kad netolimoje ateityje kompetencijas, įgūdžius galėsime įrodyti kitokiais būdais ar technologijomis, bet šiandien nėra jokio kito būdo tai parodyti kaip tik pateikiant kvalifikacijos pažymėjimą ar tai patvirtinantį diplomą. Arba susitaikyti su tuo, kad dauguma mūsų dirbsime tik nekvalifikuotą darbą.

Ką tai reiškia ir kuo tai gresia? Visų pirma, didžioji skelbiamų laisvų darbo vietų dalis yra nekvalifikuotiems darbuotojams, pigiai darbo jėgai. Investicijos beveik neskiriamos pažangiems įrenginiams įsigyti, nes jais vis tiek nebus, kam dirbti, šitaip toliau skatinant pigios darbo jėgos plitimą. Verslas skundžiasi, kad darbuotojai – nenašūs, o tai – ta pati kvalifikacijos lygio ir kompetencijų deficito problema. Šitaip skatinama imigracija, nes iš svetur įvežami visų pirma nekvalifikuoti arba žemos kvalifikacijos darbuotojai.

Yra ir kitų svarbių veiksnių. Visuomenės senėjimas kasmet tampa vis aštresne problema. Sudominti penkiasdešimtmetį persikvalifikavimu arba apskritai naujos profesijos įsigijimu Lietuvoje tampa kone NASA kosminio projekto sudėtingumo uždaviniu. Personalo atrankos specialistai ir darbo rinkos analitikai apie tai nuolat kalba, tas permainas skatina ir darbdaviai. Tačiau neretas mūsų mano, kad jei vieną kartą jau mokėsi – universitete, kolegijoje ar profesinėje mokykloje – to užtenka visam gyvenimui. Bet jei tai buvo prieš dvidešimt metų? Ilgainiui žmogus susitaiko su požiūriu, kad vyresnio amžiaus būdamas jis gali dirbti tik mažiau kvalifikuotus darbus. Jis taip įpratęs ir nebenori jokių pokyčių savo gyvenime kvalifikacijos keitimo prasme. Negaliu. Nepajėgsiu. Per senas. Tokios yra dažniausios pateikiamos atsisakymo priežastys.

Pagyvenusių žmonių ir toliau sparčiai daugės – tai globalus procesas. Kažkuriuo metu susidarys situacija, kad žmonės darbo rinkoje liks tiek ilgai, kiek jie patys nori ir kiek gali, bet ne kažkieno iš aukščiau apibrėžtais trukmės terminais. Tiesiog nebus kitos išeities.

Užimtumo tarnyba turi tokią duomenų bazę – Senjorų banką. Ten gali registruotis ir gyvenimo aprašymą įkelti pensinio amžiaus žmonės, kurie nori ir gali likti aktyvūs. Tačiau jei pažvelgsime, ko jie nori, ir ką mano galintys, pamatysime keistą dalyką. Dominuoja nekvalifikuoti darbai, nesvarbu, kad jie dirbo inžinieriais, finansininkais, aukšto lygio gamybos operatoriais. Yra net buvusių įmonių vadovų. Tame amžiuje jie šitiek nuvertina savo gebėjimus, kad įsivaizduoja galintys dirbti, tarkime, tik valytojais, apsaugos darbuotojais, ieško padienių darbų. Tačiau jų potencialas – didžiulis. Ir jis lieka neišnaudotas.

Jie ne patys save taip nuvertina. Tai – visuomenės mentaliteto ir pažiūrų atspindys. Jeigu tu esi vyresnis, vadinasi, negebi arba gebi galbūt ne taip sparčiai, kaip galbūt man reikia. Tačiau niekas net nebando tuo įsitikinti. Todėl norėdamas įrodyti, ką jis geba ir gali, toks žmogus yra priverstas gudrauti. Ką jie daro? Gyvenimo aprašymuose nerašo savo amžiaus, neskelbia nuotraukos. Visa tai – norint turėti bent pirminę galimybę pasakyti: susitikime, aš turiu reikiamą kvalifikaciją, gebėjimus ir įgūdžius.

Valstybė siūlo įvairiausias mokymų formas ir daugelį jų netgi finansuoja. Tai yra įprastas profesinis mokymas auditorijoje. Yra studijos nuotoliniu būdu, derinant jas su kita veikla. Įvairios suaugusiųjų švietimo programos, padedančios įgyti papildomų kompetencijų. Pameistrystė, kai galima tiesiog darbo vietoje mokytis. Jei trūksta tik įgūdžių – yra stažuotės, praktikos.

Maža to, daugybė žmonių turi profesinių žinių ir kompetencijų, bet negali pateikti dokumentinių įrodymų. Net ir čia yra išeitis – valstybės remiama dviejų savaičių programa, kurią pabaigus įgyjamas kvalifikacijos pažymėjimas. Svarbiausia – imti kitaip mąstyti ir nustoti save pateikti kaip mažą vertę kuriantį pigų nekvalifikuotą darbuotoją.

Netolimoje ateityje darbo rinkos permainos privers permąstyti savo galimybes daugelį žmonių. Mes metai po metų kalbame, kad šaliai trūksta inžinierių, tačiau tokie signalai – tik ledkalnio viršūnė. Jie rodo ilgalaikės strategijos deficitą, prie kurio prisideda visi – ir verslas, ir švietimas, ir užimtumo politikos formuotojai bei vykdytojai. Visi turime prisiimti atsakomybę ir veikti kartu. Būtina aiškiai apsibrėžti savo ilgalaikį kvalifikacijų poreikį, kad būtų galima prognozuoti. Tarkime, įmonei X (ar jų grupei) po trejų metų reikės Y kiekio tam tikro parengimo darbuotojų. Tada visi galime pasiruošti. Tik verta paminėti, jog prognozavimas prasmę turi tada, kai jo procesuose atvirai dalyvauja visi šalies segmentai: kuriantys darbo vietas, ugdantys, įdarbinantys. Jei ir toliau nebūsime atviri vieni su kitais, apklausose dalyvausime tik formaliai – formalų, bet ne tikrą, šalies paveikslą ir toliau turėsime. Ir vėl kalbėsime apie tai, kad turime daugybę ieškančių darbo, o dirbti nėra kam.

Mums nepadės ir priemonės, kuriomis iki šiol daug kas tiki: atsivežtine darbo jėga ateityje šių problemų išspręsti nebepavyks. Valstybėje nebus pažangos, neskatinsime ekonomikos, kuriančios pridėtinę vertę. Turėsime susitaikyti su baziniu lygmeniu, tokiu išgyvenimo režimu. Ar tikrai to norime ir taip įsivaizduojame ateities Lietuvą?

29