Ji užėjo į prieglaudą, kad išsirinktų sau šunį… Istorija paliečia iki sielos gelmių!

Gyvūnai

Ji užėjo į prieglaudą, kad išsirinktų sau šunį… Istorija paliečia iki sielos gelmių!

Jos akys susitiko su manosiomis, kai ji ėjo koridoriumi, atsargiai žvelgdama į narvus. Aš iškart pajutau jos poreikį ir supratau, kad turiu jai padėti. Aš vizginau uodega, nelabai smarkiai, kad ji nebijotų.

Kai ji sustojo prie mano narvo, aš užblokavau jos žvilgsnį nuo nedidelės avarijos, kuri nutiko galinėje mano narvo dalyje. Aš nenorėjau, kad ji žinotų, kad manęs šiandien nevedžiojo.

Kartais prieglaudos Saugotojai pernelyg užimti ir aš nenorėjau, kad ji blogai apie juos galvotų. Kai ji skaitė mano kortelę, aš vyliausi, kad ji neliūdės dėl mano praeities. Aš turiu tik ateitį, kurios nekantriai laukiu, ir aš noriu pakeisti kieno nors gyvenimą.

Ji atsiklaupė ir tyliai pakvietė mane. Aš iškišau petį ir galvos šoną pro grotas, kad paguosčiau ją. Švelnūs pirštų galiukai glostė man kaklą, jai labai reikėjo bendravimo. Ašarėlė nusirito jos skruostu, ir aš pakėliau leteną, užtikrindamas kad viskas bus gerai.

Greitai mano narvo durys atsidarė ir jos šypsena buvo tokia ryški, kad aš akimirksniu užšokau jai ant rankų. Aš pažadėčiau visada užtikrinti jos saugumą. Aš pažadėčiau visada būti šalia jos. Aš pažadėčiau padaryti visa kas įmanoma, kad pamatyčiau šią švytinčią šypseną ir spindesį jos akyse.

Man taip pasisekė, kad ji ėjo mano koridoriumi. Taip daug kitų, kurie nėjo koridoriais. Tiek daug dar reikia išgelbėti. Galiausiai, aš galiu išgelbėti vieną.
Šiandien aš išgelbėjau žmogų…

Įvertink šį įrašą

Patiko? Pasidalink tai su draugais!
error
0