2020-12-04

Tuti.LT

Tavo laisvalaikis internete

Kaip A.Hitleris bandė susprogdinti Niujorką

Kaip A.Hitleris bandė susprogdinti Niujorką

Nacių strategai net ir prieš Antrąjį pasaulinį karą kūrė planus, kaip sugriauti Niujorką – superbombomis, savižudžiais lakūnais, tolimo veikimo raketomis ar slaptaisiais agentais. Vieni planai buvo pakankamai ambicingi, kiti paprasčiausiai kvaili – ir nė vienas iš jų sėkmingai nebuvo įgyvendintas.

Kapitono Hanso Heinzo Lindnerio drąsa pamažu seko. Auštant 1942-ųjų birželio 13-osios rytui Amaganseto miestelio Long Ailende pakrante jau važiavo pirmosios mašinos. Pilkas plieninis milžinas gulėjo užplaukęs ant seklumos arčiau nei 200 metrų nuo kranto – kaip bejėgis į sausumą išmestas banginis. Nepraėjus nė porai valandų bet kuris praeivis būtų galėjęs pamatyti vokiečių povandeninio laivo nosį, kyšančią iš Atlanto vandenų.

Vis dėlto H.H.Lindneriui pavyko išsivaduoti. Visu galingumu paleidęs variklius jis sugebėjo pasinaudoti potvyniu ir išvairuoti povandeninį laivą atgal į atvirą vandenyną. U-202 palindo po bangomis, kol niekas nespėjo jo pamatyti. Po deniu jūreiviai šventė savo vos per plauką pavykusį išsigelbėjimą.

Šis Amerikos rytų pakrantėje plaukiojusio Vokietijos povandeninio laivo incidentas buvo įžanga į vieną keisčiausių nacių karinių operacijų – grupės sabotuotojų infiltravimą JAV teritorijoje. Trečiasis Reichas norėjo užpulti amerikiečius jų namuose, tad nacių strategai sukūrė daugybę planų brangioms operacijoms, kurių tikslas buvo iš pagrindų supurtyti didįjį Niujorko metropolį. Tam pasitelkti planuota superbombas, savižudžius lakūnus, tolimo veikimo raketas ar netgi slaptuosius agentus.

Vis dėlto povandeniniu laivu U-202 iki priešo pakrantės atplaukę vokiečių šnipai nesugebėjo įvykdyti ambicingos misijos „Pastorius“. Nepaisant didžiulių kariuomenės pastangų atrinkti ir išmokyti aštuonis teroristų grupės narius, nacių infiltracijos planas įspūdingai žlugo.

Nors visi operacijos dalyviai buvo praleidę šiek tiek laiko JAV, nė vienas iš jų neturėjo žvalgybinio darbo patirties. 1942-ųjų balandį jie buvo nusiųsti į miestelį už 75 kilometrų nuo Berlyno greitiems sabotažo pradmenų mokymams. Aštuoniolika dienų karo ekspertai jiems kalė į galvas, kaip naudotis sprogmenimis, laiko bombomis, ginklais ir rankinėmis granatomis. Fizinei formai palaikyti jie užsiėmė džiudžitsu. Galų gale, birželio mėnesį, dvi keturių ką tik iškeptų slaptųjų agentų grupės buvo išlaipintos Floridos ir Long Ailendo pakrantėse.

Triuškinanti nesėkmė

Jų užduotis Amerikoje buvo susprogdinti geležinkelio tiltus, fabrikus ir tunelius, paralyžiuoti amerikiečių karybai būtinas pramonės struktūras ir demoralizuoti gyventojus. Vienas istorikas tai pavadino „drąsiausiu sabotažo planu per visą istoriją“. Vis dėlto šis planas netrukus virto didžiausiu galvos skausmu nacių karo vadams. Vokiečių agentai sužlugdė savo priedangą vos po dviejų operacijos dienų ir išprovokavo FTB pradėti didžiausias visų laikų šnipų gaudynes.

Pagrindinė atsakomybė už operacijos žlugimą tenka 39 metų Long Ailendo komandos vadui Georgui Johnui Daschui. Pirmiausia jis vos nenuskendo, kai bandė pripučiama valtimi pasiekti krantą, o tarp kopų jį netrukus pastebėjo 21 metų pakrantės apsaugos pareigūnas Johnas Cullenas. Kai amerikietis priėjo prie visiškai permirkusio G.Dascho, šis iš pradžių bandė apsimesti žveju. Po to vokietis sugriebė J.Culleną už apykaklės, grasino, o galiausiai į jo ranką įbruko 260 dolerių. Mainais J.Cullenas turėjo pamiršti paplūdimyje matytus keturis vyrus.

Žinoma, įtarusis pakrantės apsaugos pareigūnas jų nepamiršo. Jis iškart perspėjo savo kolegas, kurie truputį paieškoję iškasė šlapiame smėlyje paskubomis paslėptas dėžes su sprogmenimis ir vokiškomis uniformomis. Buvo perspėta FTB ir prasidėjo kruopšti keturių svetimšalių paieška.

O ketvertas tuo tarpu sėdo į Niujorko traukinį ir netrukus įsikūrė viešbutyje. Kiek vėliau G.Daschas pasiekė Vašingtoną ir birželio 19 dieną pasidavė amerikiečiams. Kad įrodytų, jog iš tikrųjų yra šnipas, vokietis FTB agentams parodė servetėles, ant kurių nematomu rašalu buvo užrašęs savo taikinius. Vėliau tardytojų apibūdintas kaip neurotikas, G.Daschas amerikiečiams išklojo visas iki paskutinės operacijos „Pastorius“ smulkmenas. FTB, pasinaudodama šia informacija, apsupo Niujorko viešbutyje apsistojusius tris šnipus ir keturis sprogdintojus, išlaipintus Floridoje.

1942-ųjų rugpjūčio 8 dieną trumpa šešių Vokietijos šnipų karjera baigėsi Kolumbijos Apygardos kalėjimo elektros kėdėje. Dviemslikusiems – G.Daschui ir Ernstui Peteriui Burgeriui – prezidentas Franklinas D.Rooseveltas bausmę sumažino iki 30 metų ir kalėjimo iki gyvos galvos.

Hitlerio svajonė apie Niujorką liepsnose

Tuo metu Vokietijoje, nepaisant misijos žlugimo, Adolfas Hitleris vis dar neatsisakė svajonės paleisti Niujorką pelenais. Jo požiūriu, galingąjį priešą kitoje Atlanto pusėje pasitraukti iš karo turėjo priversti kelios strateginės atakos namų fronte.

Kaip dienoraščiuose prisimena mėgstamiausias A.Hitlerio architektas Albertas Speeras, fiureris nepaprastai mėgo Reicho kanceliarijoje žiūrėti filmus, kuriuose užfiksuotas „degantis Londonas“, „sprogstančios vilkstinės“ ir „ugnies jūra virš Varšuvos“. A.Hitlerį buvo užvaldžiusi Niujorko žlugimo liepsnų bokštuose idėja.

Turint galvoje tokį A.Hitlerio entuziazmą, nieko nuostabaus, kad nacių strategai dar prieš karą buvo sukūrę kelis Niujorko parklupdymo planus. Pavyzdžiui, 1937-aisiais, A.Hitleriui lankantis lėktuvų gamykloje Augsburge, jam buvo pristatytas keturių variklių tolimojo nuotolio bombonešio prototipas “Messerschmitt 2064”, sukurtas tam, kad pasiektų JAV rytų pakrantę.

A.Hitlerį tiesiog sužavėjo „Bombonešis Amerika“, kurio gabenamų bombų sprogstamoji galia galėjo paversti JAV miestus pelenų ir griuvėsių krūva. Tačiau jis nežinojo, kad “Me 264” kūrėjas Willy Messerschmittas jam parodė tik neskraidantį maketą, kad gautų dosnų kariuomenės užsakymą. Iš tiesų niekas negalėjo pasakyti, kada lėktuvas gali būti parengtas karo skrydžiams.

Kai ėmė aiškėti, kad naciai pralaimės karą, jie ėmė vis daugiau vilčių dėti į vadinamųjų „stebuklingų ginklų“ kūrimą. Kariuomenės tyrimų centre Penemiundėje, vienoje Baltijos jūros saloje, tokios idėjos liejosi kaip iš gausybės rago. Tas pats centras 1942-aisiais sėkmingai išbandė pirmąją V-2 raketą, o dabar turėjo pastatyti „bombonešį Ameriką“, kol dar nesibaigė karas.

Jų suprojektuota A-9/A-10 raketa turėjo būti 25 metrų ilgio – maždaug 10 metrų ilgesnė už V-2. Beveik šimto tonų sprogmuo turėjo pakilti į 24 kilometrų aukštį ir kirsti Atlanto vandenyną. Kita mokslininkų komanda stengėsi rasti būdą, kuris leistų pilotui vairuoti raketą ir katapultuotis prieš pat pasiekiant taikinį – tikra savižudiška misija.

Bent jau teoriškai vokiečių inžinierių vaizduotei nebuvo ribų. Jie puoselėjo mintį povandeniniais laivais iki JAV rytų pakrantės atitempti plūduriuojančius konteinerius su patobulintomis V-2 raketomis. Pasiekus tikslą, konteineriai būtų užlieti vandeniu taip, kad raketos būtų nukreiptos į viršų ir paruoštos paleidimui.

Naciai galėjo vykdyti panašius karo technologijų projektus tik todėl, kad žiauriai išnaudojo priverstinę darbo jėgą. Darbininkai tūkstančiais mirdavo požeminiuose cechuose ir slaptose gamyklose. Bet netrūko ir savanorių, kurie buvo pasirengę pasitikti „didvyrišką mirtį“ ir kaip kamikadzės pilotuoti į Niujorko dangoraižius paleistas raketas.

Įrangos trūkumas ir neprofesionalūs agentai

Visi ambicingi nacių planai užpulti Ameriką turėjo vieną bendrą savybę – nė vienas nepavyko. 1941-ųjų gruodį amerikiečių žurnalas „Life“ išspausdino didžiojo obuolio paveiksliuką po antrašte apie tai, kaip nacių lėktuvai galėtų subombarduoti Niujorką. 1944-aisiais tas pats leidinys pacitavo Niujorko merą Fiorello La Guardia, sakantį, kad į JAV galėtų atskrieti vokiečių raketa. Vis dėlto Niujorko horizonte taip ir nepasirodė nei „Bombonešis Amerika“, nei tolimojo nuotolio raketa.

Netgi priešingai – būtent sąjungininkų oro reidai virš Vokietijos gamyklų neleido naciams efektyviai kurti transatlantinės atakos ginklų ir karui artėjant prie pabaigos užkirto kelią bet kokioms karo technikos inovacijoms. Medžiagų ir laiko trūkumas bei inžinierių kuriamų projektų mastai neleido išsipildyti A.Hitlerio svajonei pamatyti Ameriką, apimtą liepsnų.

Prisimenant operacijos „Pastorius“ agentus mėgėjus, tikėtina, kad jie anksčiau ar vėliau būtų sužlugdę savo priedangą, net jei G.Daschas nebūtų jų išdavęs.

Misija atrodė pasmerkta nuo pat pradžių – vienas agentas jau buvo iš jos pasitraukęs, nes Paryžiuje užsikrėtė triperiu. O JAV teritorijoje Floridos komandos vadas Edwardas Kerlingas apie savo slaptą misiją prisigyrė senam savo draugui. E.Kerlingo komandos narys Herbertas Hauptas netgi aplankė Čikagoje gyvenantį savo tėvą ir paprašė jam nupirkti juodą sportinį automobilį „Pontiac“ – mat automobilio jam reikės keliaujant darbo reikalais Vokietijos vyriausybės pavedimu.

41