2020-11-29

Tuti.LT

Tavo laisvalaikis internete

Lietuvio studento gyvenimo ypatumai Anglijoje

Lietuvio studento gyvenimo ypatumai Anglijoje

Mūsų universitetuose siaučiant netvarkos ir nesusikalbėjimo viesului, kasmet daugėja jaunuolių, išvykstančių studijuoti į užsienį. Ir nenuostabu, kad Anglija, kaip ir uždarbiauti emigruojantiems, taip ir mokslo ištroškusiems mūsų tautiečiams tampa meka.

Kiekvienas renkasi pagal galimybę: vieni keliauja į Kembridžą, vieną geriausių pasaulio universitetų, kiti – į lietuvių gerai žinomą, tačiau mokymo lygiu nepasižymintį Bedfordšyro universitetą, į kurį, akademiniuose sluoksniuose šmaikštaujama, priima kone kiekvieną panorėjusį.

Nors apie Jungtinės Karalystės (JK) aukštojo diplomo siekiančius mūsų tautiečius kalbama nemažai, tačiau tik nedaugelis žino, kokia ten iš tiesų yra jų gyvenimo realybė.

Lietuvoje studentas įstoja į universitetą, papramogauja „fuksų“ stovykloje, sudalyvauja rugsėjo pirmosios šventėje ir galiausiai paūžęs krikštynose kimba į ketverių metų savišvietos procesą. O čia, užjūryje, galioja kiek kitokios ir kur kas painesnės studentiško gyvenimo tradicijos.

Prieš atvykdamas į JK buvau linkęs manyti, kad Lietuvos jaunimas – bręstantys alkoholikai, tačiau jau po pirmosios savaitės užsienio universitete supratau gerokai klydęs. Septynias dienas, kurios vadinamos pirmakursių savaite (angl. „freshers` week“), britai skęsta alkoholyje ir kitokios rūšies kvaišaluose. Ironiška, bet antropologai, remdamiesi prancūzų etnografo ir folkloristo A.V.Gennepo teorija, tvirtina tai esant reikšmingu socialinio statuso pakeitimo ritualu.

Spalio pradžioje lydimi tėvų būsimieji studentai atvyksta į universitetą, kuris po kiek laiko jiems bus lyg mažas miestas, mat aukštosios mokyklos teritorijoje dažniausiai stovi net tik pastatai, kuriuose vyksta paskaitos, bet ir bendrabučiai, parduotuvės, kavinės, aludės, naktiniai klubai.

Beje, priešingai nei Lietuvoje, Anglijoje bendrabučiai studentui tampa svarbia erdve: su kaimynais ne tik linksminamasi, bet ir ruošiamasi antriesiems studijų metams. Viename aukšte gyvenantys studentai dažnai buriasi į grupeles ir jau nuo sausio pradeda ieškoti namo, kurį nuomosis antrame kurse. Toks skirstymosi procesas palieka nemažai atstumtųjų, kurie nusivylę neretai netgi meta studijas.

Taigi vos tik išvažiuoja tėvai ir visi studentai įsikuria, prasideda nepaliaujamo šėlsmo savaitė. Tuomet anglai pamiršta taisykles, labai suvaržiusias visuomenę kasdieniame gyvenime. Studentai bičiuliaujasi peržengdami šioje šalyje itin juntamų ir paisomų socialinių klasių barjerus: nepaliaujami ilgi pašnekesiai su visiškai nepažįstamais žmonėmis, trumpalaikiai meilės romanai, diskotekos iki paryčių universiteto naktiniame klube. Tokie nuotykiai santūriems ir uždariems anglams būtų neįmanomi be „socialinių lubrikantų“ – alkoholio ar hašišo.

Galiausiai apsilankius nesuskaičiuojamoje galybėje vakarėlių, surengus keletą aludžių turų (ang. „pub crawl“), bent kartą pasitikus aušrą greitojo maisto restorane šlamščiant mėsainį ar picą ir, aišku, atlikus prievoles: sutvarkius studijų finansavimo dokumentus, praleidus valandas renkantis paskaitas, išklausius daugybę seminarų apie „naujojo gyvenimo pradžią“ ir galų gale gavus studento pažymėjimą, pasak antropologės Keitės Foks, jaunuolis yra priimamas į „studentų gentį“. Tik tuomet jis gali kiek atsipūsti ir pradėti įprastą gyvenimą universitete.

Po tokios žmonių apsuptyje praleistos septynių dienų fiestos netrukus suvokiau esąs vienui vienas užsienio šalyje: norint su anglais užmegzti tikrą draugystę, reikia kur kas daugiau laiko. Tik vėliau sužinojau, kad viskas kiek kitaip būtų studijuojant šiaurės Anglijoje, kur žmonės daug šiltesni ir paprastesni.

Būtent čia ir išryškėja dažnai netgi stulbinantys skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų Anglijos.

Nors teigiama, kad klasių atskirties era baigėsi, ko gero, retas anglas išdrįs paneigti, kad jis kaipmat nustatys pašnekovo socialinę padėtį, vos pastarasis pratars žodį. Be abejo, jaunimas, iš visos šalies suplaukęs studijuoti į universitetą, į šį reiškinį žiūri kur kas atlaidžiau, tačiau švelnios įtampos vis tiek neišvengiama.

Kadangi studijuoju vaidybą universitete, esančiame pietryčių Anglijoje, gavau unikalią galimybę stebėti lietuviui kiek neįprastą klasių žaidimą.

Dauguma mano bendrakursių, kilusių iš pietų Anglijos regiono, dažniausiai priklauso aukštesniajai arba vidutinei klasei bei kalba norminiu tarimu, dar vadinamu karalienės anglų kalba. Vis dėlto tai nereiškia, kad jie – istorinių, itin turtingų šeimų atžalos. Tam tikrai socialinei klasei Anglijoje žmogus yra priskiriamas visų pirma pagal tartį ir vartojamus žodžius.

Tad bendrakursis, kilęs iš Jorkšyro, esančio Anglijos šiaurėje, kalbantis su ryškiu to regiono akcentu, dažnai yra lyginamas su manimi– jiems egzotišku užsieniečiu. Vis dėlto pietiečiams bendrakursiams siūlant mane pamokyti taisyklingo anglų kalbos tarimo, tai atrodo nuoširdus noras padėti, tačiau, kai tokio paties „kilnumo“ susilaukia ir minėtasis vaikinas iš Jorkšyro – pasiūlymas virsta kiek kandžia pašaipa.

Buvau šokiruotas, kai dėstytoja, režisuodama spektaklį metiniam vaidybos egzaminui, mano bičiulį iš Šiaurės Anglijos paskyrė vaidinti tarną, motyvuodama tuo, kad pjesės veikėjai priklauso aukštesniajai klasei, ir jam esą nereikėsią vargintis besimokant taisyklingos tarties.

Nepaisant to, aukštesniosios klasės žmonės niekada atvirai nepašieps kitų regionų akcentais kalbančių žmonių, nebent šie taps puikiais jų bičiuliais. Tam, be abejo, puikiausios sąlygos susidariusios būtent universitete. Tad, kai bendrakursiai pradėjo linksmai ir draugiškai pajuokti ne tik vaikiną iš Jorkšyro, bet po metų – ir mane patį, supratau, kad tapau savu užsieniečiu.

Lietuviui, atvykusiam studijuoti į JK, tikrai nelengva. Šalyje, kurioje viešpatauja tradicijos ir taisyklės, visuomet jausiesi gerbiamas, tačiau tik įdėjęs daug pastangų būsi priimtas. Tam neužtenka vien noro, reikia ir nepriekaištingo anglų kalbos mokėjimo, mat britai itin vertina humorą, o juk laisvai pokštauti užsienio kalba nėra lengva.

Dėl šių ir kitų priežasčių daugelis mūsų tautiečių linkę bendrauti tarpusavyje arba jungtis į tarptautinių studentų bendruomenes, kur visi, besijaučiantys svetimi, randa prieglobstį. Tačiau ar tuomet tikrai gali pasigirti studijuojantis Anglijoje? Šalies pažinimas nėra vien stebėjimas iš šalies, tai kūrybinis procesas, kurio neatsiejama dalis – žmonės.

16