Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Regionų forume

Gerbiama Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,

Gerbiama Ministre Pirmininke,

Gerbiami Seimo, Vyriausybės nariai,

Brangūs savivaldybių merai, Regionų forumo dalyviai ir svečiai,

džiaugiuosi galėdamas Jus pasveikinti jau tradiciniu tapusiame renginyje, skirtame svarbiausiems savivaldos klausimams aptarti. Matau, kad atvykote sukaupę naujų idėjų, ką reikėtų daryti kitaip, kad visos Lietuvos žmonės galėtų gyventi geriau.

Esu tvirtai įsitikinęs: mes pajėgūs atsispirti nelygybei, socialinei atskirčiai ir visuomenės supriešinimui, užtikrinti kokybiškas ir visiems vienodai prieinamas viešąsias paslaugas, investuoti į visų mūsų ateitį. Šių pastangų rezultatas turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi gerovės valstybė, galinti tesėti visuomenei duotus pažadus.

Pastaruoju metu vis jautriau reaguojame į ženklus, kad Lietuvos žmonės dėl negalios, išsilavinimo spragų, priklausomybių ar kitų priežasčių jaučiasi atsidūrę visuomenės paribiuose. Mes taip pat turime stabdyti regionų atskirties didėjimą, kuris verčia kitur laimės ieškoti ištisų kaimų, miestelių ir miestų gyventojus. Dėl tokios atskirties „kalti“ ne vien objektyvūs geografiniai veiksniai, bet ir nepakankamas valdžios dėmesys.

Per pastarąjį dešimtmetį toliau augo takoskyra tarp „dviejų Lietuvų“. Sostinės regionas veržėsi pirmyn, palikdamas užnugaryje Vidurio ir Vakarų Lietuvą. Tuo tarpu kol vylėmės, kad Vilniaus garvežys ištemps likusią šalies dalį, daugelyje skurdesnių savivaldybių augo  ekonominė ir socialinė įtampa.

Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionas, kur gyvena 71 proc. visų Lietuvos gyventojų, pagal išsivystymo lygį iki šiol gerokai atsilieka nuo daugumos Europos Sąjungos regionų. Ir net sostinės regionas, jei pažiūrėtume į kai kuriuos kitus pavyzdžius rytinėje Europos Sąjungos dalyje, netapo tokia ryškia sėkmės istorija, kokią galėjome pasiekti – iš dalies dėl išliekančių didelių vidinių netolygumų.

Kartą įsitvirtinusi, regionų atskirtis žadina neteisybės jausmą, atima iš žmonių viltį ir didina vidinę ir išorinę migraciją. Visa tai yra nuostolis mūsų valstybei.

Juk Lietuva gali būti stipri tik tiek, kiek stiprūs visi jos regionai. Visi mes esame susiję – šią paprastą tiesą kartoju jau ne vienerius metus. Tiek pat laiko raginu kurti veiksmingesnę regioninę politiką ir stiprinti savivaldos institucijas.

Pastarieji metai įtikinamai parodė, kad, atsidūrusi sudėtingoje situacijoje, valstybė vis iš naujo atsiremia į savivaldą. Svarbius sprendimus dažnai tenka priimti vietos lygmeniu – arba rizikuoti, kad jie bus netikslūs, neefektyvūs ar pavėluoti.

Šiandien turime išties puikią progą ieškoti glaudesnės centrinės bei vietos valdžios partnerystės. Jos nepasieksime, nesusigrąžinę centrinės valdžios pasitikėjimo savivalda, kurį anksčiau neapdairiai iššvaistėme. Juo labiau kad, kaip rodo tyrimai, žmonės savivalda pasitiki labiau nei valdžia sostinėje.

Būtų išties neteisinga ir toliau reikalauti iš savivaldos, kad ji efektyviai spręstų sudėtingus visuomenės sveikatos, švietimo, net migrantų aprūpinimo klausimus, mainais negaudama net pasitikėjimo kredito.

Tampa vis aiškiau, kad savivaldą reikia įgalinti praktiškai visose srityse. Augančią atsakomybę turi paremti naujos galimybės. Tam reikalingas didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas – tas pats, kurį numatė pernai rugsėjį Valdovų rūmuose iškilmingai pasirašytas parlamentinių politinių partijų memorandumas.

Visi puikiai žinome, kad praėję metai buvo sunkūs. Vyko rinkimai, keitėsi valdančioji koalicija. Naująją Vyriausybę užgriuvo sudėtingi pandemijos valdymo iššūkiai. Tačiau prisiimti įsipareigojimai turi būti įgyvendinami, net jeigu tam reikėtų įveikti susiklosčiusią mąstymo ir veiklos inerciją.

Jau šiuo metu galime stebėti, kaip vis garsiau skamba diskusijos dėl konstitucinio fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymo. Savivaldybės nori daugiau aiškumo dėl ateities. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas kartu su Finansų ministerija žengė svarbų pirmąjį žingsnį, suformulavęs konkretų siūlymą dėl konstitucinio fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymo tobulinimo, plečiant savivaldos investicijų galimybes.

Šis žingsnis – svarbus, tačiau kol kas, deja, – dar ne lemiamas. Mūsų visų laukia užduotis apsispręsti dėl to, kokių investicijų iš tiesų reikia Lietuvos regionams.

Iki šiol Lietuvos vietos valdžios investicijos, lyginant su bendruoju vidaus produktu, išlieka žemesnės už Europos Sąjungos vidurkį. Jei norime spartesnės šalies raidos, tai turės pasikeisti per artimiausius 7–8 metus. Pokyčiai reikalingi jau šiandien – ir juos būtina tęsti metai iš metų.

Didelių galimybių visai šaliai siūlo neeilinio dydžio Europos Sąjungos investicijos, apimančios naujos daugiametės perspektyvos struktūrinius fondus ir Gaivinimo fondo lėšas. Dėl jų ilgai derėjomės Europos Vadovų Taryboje, suprasdami, kad jos bus skirtos Lietuvos socialiniam ir ekonominiam veidui pakeisti. Būtent pakeisti, o ne papudruoti.

Savo rankose dabar laikome istorinę galimybę reikšmingai sumažinti šalies regioninius netolygumus. Tačiau tam, kad galėtume ja efektyviai pasinaudoti, Lietuvos regionai turi būti įgalinti visavertiškai dalyvauti įgyvendinant struktūrinės paramos projektus.

Savivaldybių įgalinimą galėtume pakelti į nacionalinio prioriteto lygį. Jei tam reikalinga pakeisti fiskalinės sutarties konstitucinį įstatymą – pakeiskime! Būtina įgalinti savivaldą generuoti didesnes mokestines ir kitas pajamas – įgalinkime! Netapkime savo baimių ir stereotipų įkaitais. Jau šio rudens Seimo sesijoje galime žengti konkrečius teisėkūros žingsnius.

Kita probleminė sritis, reikalaujanti daugiau mūsų dėmesio, – valstybinė žemės politika. Praėję dešimtmečiai parodė, kad savivaldybėms būtina turėti daugiau laisvės planuoti gyvenviečių infrastruktūrą, kad jos galėtų išlikti gyvybingos ir geriau atlieptų gyventojų poreikius. Tam reikalinga žemėtvarkos reforma.

Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad šioje srityje jau pamažu ryškėja bendra vizija. Žemės reforma numatyta Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, o Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos atlieka vertinimą bei rengia konkrečius pasiūlymus dėl tolesnės reformos eigos.

Tikiu, kad vis labiau artėjame prie sutarimo ir kad savivaldai bus suteikti didesni įgaliojimai priimti sprendimus dėl valstybinės žemės, kartu užtikrinant ir šių sprendimų skaidrumą bei tinkamą kontrolės mechanizmą.

Dar viena svarbi tema, kuri šiandien jau buvo plačiau aptariama ekspertinėje diskusijoje, – Lietuvos savivaldos galimybės prisidėti prie aplinkos apsaugos bei klimato kaitos suvaldymo tikslų. Pasinaudodamas proga, noriu pabrėžti, kad tvirtai palaikau siekius savivaldybėse plačiau taikyti trumpųjų maisto grandinių modelį, taip pat kurti klimatui neutralias viešojo transporto sistemas ir plėtoti darnaus judumo infrastruktūrą. Svarbu, kad Europos Sąjungos parama būtų naudojama protingai – pasitelkiant Lietuvoje kuriamų elektrinių viešojo transporto priemonių potencialą.

Galiausiai noriu trumpam atsigręžti į temą, kuria šiandien prasideda ir baigiasi daugelis diskusijų. Jau buvau užsiminęs, kad savivaldybės atlieka esminį vaidmenį kovoje su didžiausiais iššūkiais visuomenės sveikatai. Žinoma, tai galima pasakyti ir apie koronaviruso pandemiją.

Lietuvoje pasirinktas pandemijos valdymo modelis daug atsakomybės perdavė savivaldai. Viena didelė mūsų kova daugeliu aspektų virto šešiasdešimčia atskirų kovų. Kaip ir galima buvo tikėtis, skirtingose situacijose buvo taikomos skirtingos priemonės. Ir ligšioliniai kovos rezultatai buvo skirtingi.

Turime gerųjų pavyzdžių savivaldybių, kur paskiepyta daugiau nei 80 ar net 90 procentų suaugusiųjų. Tačiau susirūpinimą kelia tos savivaldybės, kur iki šiol paskiepyta mažiau nei pusė suaugusių gyventojų. Be to, visoje Lietuvoje išlieka opi mūsų vyriausiųjų žmonių apsaugos problema.

Svarbiausias veiksnys kovoje su pandemija buvo ir išlieka skiepai. Šiandien jų turime pakankamai – tuo pasigirti gali ne tiek jau ir daug pasaulio valstybių. Visos šalies mastu, vos prasidėjus rudeniui, jau pasiekėme ir svarbią 70 proc. bent viena vakcinos doze skiepytų suaugusiųjų ribą. Didele dalimi tai yra nuopelnas tų savivaldybių, kurios pasirodė geriau nei vidutiniškai.

Puikiai žinau – nebuvo lengva. Teko pasitelkti išradingumą, aktyviai kalbėtis su abejojančiais asmenimis, organizuoti skiepų keliones arčiau žmonių. Čia esantys savivaldybių merai, tikiu, gali išvardyti nemažai pasiteisinusių gerųjų priemonių.

Tikiu, kad mūsų šios dienos susitikimas padės dar efektyviau dalintis patirtimi pandemijos valdymo srityje. Tegul skiepai ir toliau keliauja pas Lietuvos žmones, kad ir kur jie gyventų. Tik tuomet atsirastų realios galimybės atsisakyti visuomenę varginančių ir erzinančių apribojimų.

Dėkoju Jums už dėmesį. Tegul tolesnė diskusija padeda mums sutarti dėl tolesnių darbų, siekiant Lietuvos regionų ir jų žmonių gerovės! Žmonėms mažiau įdomūs mūsų ginčai, jiems kur kas svarbiau, kokie sprendimai juose gimsta.

17