Liūdna statistika: Lietuva ES tebepirmauja pagal savižudybių skaičių

Naujienos

Liūdna statistika: Lietuva ES tebepirmauja pagal savižudybių skaičių

Iškart atsiprašau tų, kurie pripratę skaityti tekstus, nukreiptus į pozityvius dalykus. Ir toliau sėkmingai juos rašysiu, bet dabar kviečiu trumpam atkreipti dėmesį į faktus.

Vedu į google paiešką „vaikų savižudybės statistika Lietuva“. Norėtųsi, kad naršyklė rastų 0 rezultatų. Deja, randa 10 puslapių. Skaitau: 2017 m. Lietuvoje nusižudė 748 asmenys, iš jų – 25 vaikai ir paaugliai (10 – 19 m.). 2010-2015 m. nusižudė 197 asmenys iki 20 metų amžiaus.

Ar man, kaip jaunam žmogui, baisu? Taip. Ir aš labai noriu, kad situacija pasikeistų. Aš labai noriu, kad suaugę dėdės ir tetos suprastų, kad tai vyksta ne dėl to, kad „kažkas su šita karta negerai“ (ir maištauja vaikai tikrai ne dėl to). Labai norėčiau apkabinti kiekvieną paauglį, pasislėpusį po naikais ir adidasais, kurių pati daugiabučio kieme truputį prisibijau; norėčiau apkabinti kiekvieną tylenį, kasdien kovojantį už teisę gyventi savaip; norėčiau apkabinti kiekvieną tobulą mergaitę pirmūnę, kuri niekada nesiginčija su mokytojais ir eina laiku miegoti, nes nori būti gera. Norėčiau apkabinti kiekvieną iš jų ir pasakyti: jūsų emocijos ir jausmai svarbūs, jūs esat mums reikalingi, jūsų mintys ir idėjos yra vertingos. Norėčiau, kad jie žinotų, kad yra mylimi ir mūsų visuomenei jų labai reikia. Nes jie, kaip ir aš, yra žmonės, o žmonės visada reikalingi vieni kitiems.

Mes, nuo senelių kartos iki milenialsų, buvom auginti skirtingai. Bet visi kažkuriuo metu daugiau ar mažiau išmokom, kad gyvenimas – kova už būvį, kad reikia laiku patylėti, nesakyti, kaip jaučiamės, nes galim likti nesuprasti, kad visada yra protingesnių, kūrybingesnių, darbštesnių, ….-esnių už mus („tai kam tada ir stengtis?“). Ir, jei pasisekė, kai kam gyvenime atėjo laikas, kai supratom – jei šito ne „atsimokysim“, tai toliau nei pirmyn, nei atgal. Todėl pradėjom „atsimokymo“ procesą (trust me, ne taip jau lengva).

Savo praeities pakeisti nebegalim – ištrinti mokytojos 2 klasėj ištartų žodžių, kad dainuoti nemoki, pamiršti, kad buvai nurašytas kaip beviltiškas ir durnas ar gauti daugiau tėvų meilės, nei gavai. Bet kai ką galim: galim po trupučiuką, mažais žingsneliais keisti ateitį. Mūsų ir mūsų draugų sesių ir brolių, vaikų, kuriuos prižiūrim vakarais, vaikų namų auklėtinių, savo būsimų vaikų ateitį.

Laikais, kai emocinis intelektas sulaukia vis daugiau dėmesio, ir susirūpinta ne tik kojų, bet ir psichikos lūžiais, kartais vis dar girdžiu baisių dalykų. Girdžiu, kaip sakoma, kad vaikai per daug jautrūs ir turi užsiauginti skūrą. Girdžiu, kaip mokytoja vaikui sako „tai, kad tu blogai jautiesi, nėra rimta priežastis“. Girdžiu, kad kai už mokyklos durų tyčiojamasi, suaugę, nenorėdami priimti faktų, tikina, kad vaikai patys turi spręsti savo problemas.

Ir aš noriu apkabinti kiekvieną tą suaugėlį, kiekvieną mergaitę su taškuota suknele ir berniuką su paspirtuku juose. Noriu juos apkabinti ir pasakyti: mes neturim šito tęsti. Mes galim savo vaikus mokyti gyventi kitaip – kitaip, nei buvom mokyti patys. Mūsų įstaigos gali būti kitokios – tegul jose gyvena rūpestis ir įsiklausymas.

Kartą grįžau pas tėvus iš studijų ir užėjau į mokyklą. Mokytoja manęs paklausė: „klausyk, tu jaunas žmogus, pasakyk man: ar tikrai tiek vaikų serga depresija? Ar neapsimeta?“. Aš iki pat šios dienos apie tai mąstau. Daugybę vaikų kankina nerimas ir depresyvios nuotaikos, daugybė vaikų kenčia patyčias ar spaudimą būti tobulais vieni, daugybė jų neturi į ką atsiremti. Jiems nėra reikalo apsimesti. Ir jie yra beprotiškai stiprūs, bet kiek ilgai?

Aš dėkoju Dievui už kiekvieną Mokytoją iš pašaukimo, už kiekvieną mamą ir tėtį, kurie savo vaikus girdi, už kiekvieną tikrą draugą, sutiktą mokyklos suole. Ir kartu meldžiu, kad kiekvienas treninginis iš daugiabučio kiemo, kiekviena supermergaitė pirmūnė, kiekvienas savo pasaulyje užsidaręs neformalas sutiktų bent vieną tą, kuris apkabins ir pasakys: aš tave myliu, žinok – tu mums visiems labai reikalingas ir mums rūpi, kaip tu jautiesi. Tegul kiekvienam vaikui atsiranda bent vienas tas, kuris parodys, kad gyventi galima kitaip.

Mūsų vaikai skūrą užsiauginti dar tikrai spės – o dabar gal, sakau, susitarkim dovanoti jiems kitokią vaikystę, nei patys turėjom? Gal tada ateis laikai, kai tos storos skūros mums visiems išvis nebereikės.

Ir aš be galo dėkinga savo Mamai ir Tėčiui, kurie mane išmokė: tai, kad blogai jautiesi, visada yra svarbi priežastis pokyčiui. Visada.

Apkabinu kiekvieno iš jūsų ir savo vidinį vaiką. Mes visi esam vieni kitiems reikalingi. Skleiskim šią žinią toliau.

Savižudybių skaičius 100 000 gyventojų per metus (standartizavus amžių)

1 Šri Lankos vėliava
 Šri Lanka
34.6 1 58.8 9 13.3 4.42
2 Gajanos vėliava Gajana 30.6 5 46.0 1 15.5 2.97
3 Mongolijos vėliava Mongolija 28.1 2 48.2 21 9.2 5.24
4 Kazachstano vėliava Kazachstanas 27.5 3 48.1 17 9.6 5.01
5 Dramblio Kaulo Kranto vėliava Dramblio Kaulo Krantas 27.2 8 38.8 3 14.4 2.69
6 Surinamo vėliava Surinamas 26.9 6 41.6 11 12.6 3.3
7 Pusiaujo Gvinėjos vėliava Pusiaujo Gvinėja 26.6 7 39.1 10 13.2 2.96
8 Lietuvos vėliava Lietuva 26.1 4 47.1 30 8.1 5.81
9 Angolos vėliava Angola 25.9 9 38.1 5 14.3 2.66
10 Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja 24.1 10 36.1 8 13.4 2.69