2020-11-25

Tuti.LT

Tavo laisvalaikis internete

Netikėti išradimai, pavertę jų autorius milijonieriais

Netikėti išradimai, pavertę jų autorius milijonieriais

Turbūt kiekvienas mokinys žino legendą apie tai, jog periodinę cheminių elementų lentelę Dmitrijus Mendelejevas paprasčiausiai susapnavo… Vis dėlto istorijai žinoma daugiau atradimų, kurie buvo visiškai atsitiktiniai, tačiau savo autoriams atnešė ne tik pasaulinę šlovę, bet ir nemenkus turtus, rašo „BusinessPundit“.

Ledai ant pagaliuko

Vienuolikmetis Frankas Eppersonas sau pačiam netikėtai tapo pirmųjų vaisinių ledų recepto autoriumi. Pasakojama, kad berniukas žiemos metu verandoje pamiršo stiklinę su sodos vandeniu. Stiklinėje liko ir pagaliukas, kuriuo maišomi sodos milteliai. Praėjus 18 metų, 1923-aisiais, F. Eppersonas panaudojo savo išradimą versle ir pradėjo prekiauti šaldytu limonadu. Dar po metų jau gerokai praturtėjęs vyras užpatentavo išradimą ir atidarė kompaniją „Popsicle Corporation“.

1928 m. pardavęs patentą F. Eppersonas gaudavo savo dalį nuo kiekvienos JAV parduotos ledų ant pagaliuko porcijos. 1983 m., kai kompaniją „Popsicle“ nupirko didžiausia pasaulyje maisto bendrovė „Unilever“, jos kaina siekė 155 mln. dolerių.

Superklijai

Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių chemikas Harry Cooveris, vadovavęs kompanijos „Eastman Kodak“ tyrimų grupei, bandė gauti skaidrią plastmasę itin tiksliems ginklų taikiniams pagaminti. Jis naudojo ciano akrilo rūgštį. Su taikiniais nieko neišėjo, tačiau vieno eksperimento metu visa komanda tiesiogine prasme prilipo prie medžiagos, kuri vėliau buvo pavadinta superklijais. 1958 m. pradėta masinė tokių klijų gamyba.

Vėliau H. Cooveris dalyvavo kuriant ir gaminant dar 320 klijų rūšių, tarp kurių buvo ir specialūs klijai žaizdoms užtraukti. Mokslininkui mirus 2011 m., jam priklausė nei daugiau, nei mažiau – 460 patentų.

Plastikas bakelitas

Polimeras bakelitas plačiai naudojamas buitinės technikos, elektronikos bei indų gamyboje. Jis nesilydo, blogai praleidžia šilumą, yra atsparus įbrėžimams, spaudimui ir smūgiams, neblogas izoliatorius, lengvai apdorojamas ir gali atlaikyti karštį iki +300 C. Šios savybės leidžia naudoti bakelitą praktiškai visur – mašinų pramonėje, ginklų gamyboje, elektrotechnikoje (jo yra telefonuose, lygintuvuose, jungikliuose, elektros skaitikliuose) bei buitinių prekių gamyboje (peilių ir keptuvių rankenos, šaškės, šachmatai, suvenyrai ir t.t.).

Šis plastikas pavadintas jo atradėjo Leo Hendriko Baekelando vardu. Beje, belgų chemikas ieškojo visiškai kitos medžiagos – kas galėtų pakeisti natūralią šelako dervą, naudojamą lakų ir dažų gamyboje. Šelako derva atspari išoriniam fiziniam poveikiui, tačiau puikiai dega. Išradęs bakelitą, L. H. Baekelandas nušovė iškart du zuikius: rado ne tik tai, ko ieškojo, bet ir vertingiausią polimerą bei pirmą pasaulyje nesilydantį plastiką. 1910 m. mokslininkas užpatentavo savo išradimą, sukūrė kompaniją „Bakelite Corporation“ ir prie savo nemenko turto dar „prisidūrė“ keletą dešimčių milijonų dolerių.

Vazelinas

1859 m. 22 metų chemikas Robertas Chesebroughas atvyko į Pensilvaniją norėdamas išbandyti savo jėgas naftos pramonėje. Vieną gražią dieną naftos nusodintuvo dugne jis aptiko lipnią medžiagą, kurią naftininkai vadino parafinu ir naudojo įpjovimų bei nudeginimų vietoms gydyti. Įžvalgusis R. Chesebroughas pasiėmė šiek tiek šios medžiagos, ištyrė ją ir išgavo jos veikliuosius komponentus. 1872 m. chemikas užpatentavo vazeliną bei organizavo jo gamybą. Netrukus buvo atidaryti biurai Londone, Paryžiuje ir Barselonoje, o 1911 m. R. Chesebrough vazelino gamyklos veikė dešimtyje Europos ir Afrikos šalių. Kai 1987 m. vazelino kompaniją įsigijo jau minėtas „Unilever“, jos metinis pelnas siekė daugiau nei 75 mln. dolerių.

Kibūs segtukai

1941 m. po rytinio prabėgimo nedideliame Šveicarijos kaime mokslininkas George’as de Mestralis ilgai ir nuobodžiai nuo sportinių kelnių rankiojo varnalėšos žiedus. Susidomėjęs varnalėšos „priekabumu“ inžinierius apžiūrėjo ją pro mikroskopą ir išsiaiškino, kad ji prie įvairių audinių kimba dėl turimų mikroskopinių kabliukų.

Kadangi G. de Mestralis turėjo patirties ne vienoje mokslo srityje, remdamasis varnalėšos pavyzdžiu, nusprendė sukurti naują tvirtinamąją medžiagą. Bandydamas ir mokydamasis iš klaidų jis išsiaiškino, kad siuvant nailoną, apšviestą infraraudonais spinduliais, susidaro maži, bet kieti kabliukai, kurie lengvai kimba prie minkštesnio, aksominio nailoninio audinio. Taip po dešimtmečio prekyboje atsirado pirmieji lipnūs segtukai.

Beje, prireikė dar dviejų dešimtmečių, kad šie kibūs segtukai išsikovotų populiarumą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jie pradėti naudoti NASA kosmonautų kostiumų gamyboje – nuo to laiko šių segtukų pardavimai augo neįtikėtinais tempais. Kaip tvirtina velionio G. de Mestralio žmona, pastaruosius tris dešimtmečius jis maitino visą šeimą vien iš pajamų, gautų už šį patentuotą išradimą.

13