Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Niekada nesakyk niekada. Mokytoju tapau staiga, netikėtai ir tuo džiaugiuosi

Labai daug girdime apie mokytojus iš pašaukimo, kalbame apie tuos „grynuolius“, kurie jau nuo mažų dienų svajoja apie darbą klasėje, tačiau egzistuoja ir kitoks pedagogo „kelias“. Paskutinėje „Mokysiu“ tinklalaidžių ciklo laidoje kalbėjosi įkvepiančios asmenybės, kurios mokytojo specialybę pasirinko neplanuotai, netikėtai ir tuo labai džiaugiasi. Buvusi didelių korporacijų vadovė, šiuo metu technologijų mokytoja Ramunė Guogytė ir aviacijos srityje dirbanti stiuardesė, instruktorė, pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo studentė Julija Borovskaja pasidalijo savo istorijomis, kaip atėjo iki sprendimo tapti mokytojomis ir kaip dėl to jaučiasi dabar.

Iš didelių korporacijų į mokyklą – kodėl?

Paklausta, kokie motyvai lėmė netikėtą pasirinkimą eiti mokytojos keliu, Ramunė pasakojo, jog tai nebuvo greitas sprendimas, tam žingsniui reikėjo pribręsti.

„Matyt, tai buvo kelias, link kurio aš ėjau. Jau daug metų buvau „Jaunimo linijos“ savanorė, man visada norėjosi prisidėti prie sąmoningesnės visuomenės ugdymo. Ilgą laiką mąsčiau, kaip aš galėčiau vienaip ar kitaip tai padaryti. Tuo pat metu jutau šiokį tokį nuovargį nuo privataus sektoriaus, norėjau padaryti pertrauką. Tuomet ir atėjo tas supratimas, kad man didžiausias džiaugsmas kyla tada, kai mes su komanda pasiekiame bendrų tikslų. Pamaniau, kad galbūt mokykla galėtų būti ta vieta, kur galėčiau įgyvendinti savo vizijas ir tikslus, kur galėčiau nusiraškyti sau papildomo natūralaus džiugesio.

Technologijų mokytos specializaciją pasirinkau, nes mano antroji specialybė yra kostiumo dizainas. Galėjau dirbti ekonomikos arba technologijų mokytoja. Kai sužinojau, kad galiu rinktis technologijų dalyką, taip stipriai apsidžiaugiau, nes mėgstu darbą su tekstile, mes su vaikais analizuojame tekstilės pramonės problemas ir daugybę kitų įdomių dalykų“, – pasakojo R. Guogytė.

Julijos Borovskajos idėja pasukti savo profesinį kelią link mokyklos dar tik pildosi, jauna moteris studijuoja pedagogiką, tačiau taip pat pripažįsta, kad ši mintis kilo tada, kai aviacijos sritį sustabdė pasaulinė pandemija ir ji svarstė, kurią sritį turėtų pasirinkti ateičiai.

„Negaliu pasakyti, kad svajojau būti mokytoja, anaiptol, tai buvo netikėtas posūkis. Kadangi taip viskas susiklostė, mano darbo sektorius labai nukentėjo, aš tuo metu atradau galimybę studijuoti. Svarsčiau ir apie studijas užsienyje, tačiau, pamačiusi pasaulines problemas, aplankiusi daugybę šalių, labai norėjau grįžti į Lietuvą. Turime labai daug galimybių ir reikia galvoti, ne ką tau Lietuva gali duoti, bet ką pats gali duoti savo šaliai.
Apsisprendimas studijuoti pedagogiką įvyko po motyvacinio pokalbio su universiteto atstovais. Studijuoti VDU mane patraukė būtent šio universiteto gyvybingumas“,– pasakoja J. Borovskaja.

Iš biuro į darbą klasėje: kokie iššūkiai pasitiko?

Paklausta, kaip stipriai pasikeitė gyvenimas, nusprendus pakeisti profesiją, Ramunė pasakojo, kas buvo sudėtingiausia prisitaikant naujame darbe.

„Iš tiesų nepajaučiau labai didelio skirtumo, nes mokykla taip pat yra organizacija. Lygiai tiek pat reikia prisitaikyti prie naujų žmonių, prie aplinkos, prie kolektyvo. Aš žengiau į mokyklą Rugsėjo 1-ąją su ta didele pagarba vaikams, mokytojams. Esu dėkinga savo mokyklai už didelį palaikymą, patarimus, pagalbą ir šiltą priėmimą.

Pradėjusi dirbti mokykloje, mokytojų kambaryje pasidalindavau sudėtingomis situacijomis, kurios mane neramindavo. Gavau daug patarimų dėl klasės valdymo, tai man padėjo jaustis ramiau, jaučiau rūpestį ir palaikymą iš kolegų, administracijos“, – pasakojo R. Guogytė.

Dar tik mokytoja tapsianti Julija svarstė apie būsimą darbą ir jo prasmę.

„Aš jau nedirbu stiuardese, mano darbas susijęs su aviacijos mokymų vedimu. Aš nesakau, kad aš paliksiu aviaciją, bet aš noriu būti mokytoja, kadangi, bręstant kaip žmogui, aš supratau, kad man svarbi ne mano vienos egoistinė ateities perspektyva. Norėčiau, kad ir mano vaikai augtų sveikoje, natūralioje aplinkoje. O būtent maži vaikai yra kaip drobė, ant kurios tu gali „piešti“.

Labai svarbu, koks tu ateini į mokyklą. Esi tvirtas kaip asmenybė, atsineši daug gerų minčių, pasitikintis, gali tuo pasidalinti. Aš esu dar mokymosi procese, noriu įgyti kuo daugiau žinių, kurias galėčiau toliau panaudoti savo būsimame profesiniame kelyje“, – kalbėjo J. Borovskaja.

Baimė keisti profesiją: kaip ją įveikti?

Vedėjai pasukus kalbą apie pedagogikos profesiją apipynusius mitus ir stigmas, pašnekovės pasidalijo, su kokiu požiūriu susidūrė pranešusios, jog nusprendė keisti arba įgyti papildomą pedagogo profesiją. Abi sutartinai kartojo, kad svarbiausia – ko nori pats, o ne ką apie tai mano kiti.

„Mano aplinkoje buvo tiek palaikančių, tiek abejojančių mano sprendimu. Bet aš pasakysiu, kad kai tu pats žinai, ko tu nori, tau nėra svarbu, ką galvoja kiti. Ne artimiesiems reikės tavo darbą dirbti, o tau“, – kalbėjo J. Borovskaja.

Su didele „puokšte“ nuomonių susidūrė ir Ramunė. Ji pasidalijo patirtimi, kokia didelė dalis žmonių palaikė, kiti žavėjosi, matėsi, kad patys svarsto apie tokį žingsnį, bet dar nedrįsta, kiti labai susirūpino.

Paprašyta patarti jauniems žmonėms, kurie svarsto ir galbūt abejoja rinktis mokytojo profesiją ar ne, Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijos mokytoja patarė nebijoti ir išdrįsti.

„Mano patarimas būtų pabandyti, ateiti, paimti, išdrįsti. Man asmeniškai šie metai, kuomet dirbu mokytoja, vieni geriausių metų per penkiolika metų. Nesakau, jog jie buvo lengvi, tačiau patyriau labai daug džiaugsmo. „Jaunimo linija“ ir „Renkuosi mokyti“ organizacija, tai buvo tai, kas man geriausia nutiko gyvenime. Visiems rekomenduoju „Renkuosi mokyti“ programą, kas galvoja apie mokytojo darbą, tai organizacija su labai stipriomis vertybėmis, labai graži bendruomenė, tikslai,  mes siekiame, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi džiaugsmą ir sėkmę “, – kalbėjo R. Guogytė.

„Svarbiausia mylėti tai, ką darai, tuomet viskas klostosi puikiai. Tai galioja tiek dirbant mokytoju, tiek dirbant kitose srityse. Svarbiausia pasitikėti savimi, turėti pakankamai žinių ir jomis dalintis“, – teigė J. Borovskaja.

45