Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Paklauskite savęs: ar aš gyvenu ekologiškai?

1. Kava

Kava. Jos pardavėjai šiuo metu reklamuoja organiškus ir teisingos prekybos principais parduodamus produktus. „Starbucks“ netgi pradėjo programą, pavadintą „Shared PlanetTM“, kuria yra minimalizuojamas neigiamas poveikis aplinkai ir į gamybos procesą įtraukiamos vietinės bendruomenės.

Iš pirmo žvilgsnio tai nėra blogai – teisinga prekyba, naudinga abiem pusėms, gali sustabdyti ūkininkų išnaudojimą, o organiškiems produktams pagaminti naudojamos ekologiškesnės gamybos priemonės. Tačiau vis tiek vidutinis juodos filtruotos kavos puodelis yra atsakingas už 125 gramus CO2. Du trečdaliai šio kiekio išskiriami per gamybos procesą ir likusieji per kavos paruošimą.

Pagal kitus skaičiavimus šis kiekis yra kiek mažesnis – 80 gramų. Tačiau net ir tai reiškia, kad vieno žmogaus įprotis gerti kavą šešis kartus per dieną per metus reiškia daugiau nei 175 kilogramus CO2, išskiriamą į aplinką per vienerius metus. Šis kiekis lygus vienam skrydžiui per Europą – nuo Londono iki Romos. Pieno įsipylimas į kavą CO2 kiekį padidins dar trečdaliu.

Ir tai dar ne viskas. Ekologinis judėjimas WWF apskaičiavo, kad vienam puodeliui latte paruošti yra išnaudojami 200 litrų vandens.

2. Tualetinis popierius

Kaip ir kavos, taip ir tualetinio popieriaus gamintojai teigia, kad jie kiek tik galima mažina neigiamą gamybos poveikį gamtai. Kai kurie jų gaminama tualetinį popierių iš 100 procentų perdirbto popieriaus. Tai sumažina gamybai sunaudojamą energiją ir CO2 kiekį, kuris išskiriamas kertant medžius. Kiekvienas kilogramas perdirbamo popieriaus sutaupo 30 litrų vandens ir 3–4 kilovatus per valandą elektros energijos. Vienas kilovatas yra atsakingas už 500 gramų CO2 išskyrimą, tai reiškia, kad viena tona perdirbto popieriaus sumažina į aplinką išskiriamą CO2 kiekį nuo 1,5 iki 2 tonų.

Daugiausiai visiškai perdirbamo tualetinio popieriaus yra naudojama Lotynų Amerikoje ir Europoje, bet ir ten tik vienas iš penkių ritinėlių yra toks. Amerikoje vidutinis amerikietis sunaudoja 23 tualetinius ritinėlius kiekvienais metais, o visoje šalyje apie 7 milijardus. Tik 1 iš 50 jų yra iš 100 procentų perdirbtų medžiagų.

„Greenpeace“ pažymėjo, kad tualetinio popieriaus ne iš perdirbamų medžiagų gamyba ne tik švaisto energiją ir vandenį, bet ir prisideda prie miškų kirtimo ir gamtos įvairovės mažinimo.

Priežastis, kodėl tualetinis popierius yra gaminamas iš naujos medienos, yra gana paprasta: toks popierius būna švelnesnis.

3. Gatvės mada

1990 metais pasaulinė tekstilės produkcija siekė 40 milijonų tonų, o 2005 metais šis skaičius išaugo iki 60 milijonų tonų. Šis gamybos šuolis ir išaugusi drabužių paklausa atsirado dėl greitai besikeičiančios gatvės mados, parduodamos nedidelėmis kainomis. Todėl drabužiai nebėra nešiojami, iki kol jie sudėvimi. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje drabužiai nešiojami tik trečdalį viso jų dėvėjimo laiko ir daugiau nei vienas milijonas tonų yra paprasčiausiai išmetama.

Net ir globalinė krizė nepaveikė „greitosios mados“ verslo: Didžiojoje Britanijoje drabužių pardavimas išaugo 11 procentų, palyginus su praėjusių metų pardavimu. Jei mes negalime atsisakyti įpročio nuolat pirkti ir pagal mados tendencijas nuolat keisti drabužių, bent jau galime tai daryti ekologiškiau.

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje ir JAV tik ketvirtadalis nereikalingos tekstilės yra panaudojama antrą kartą arba perdirbama. Perdirbama tekstilė gali būti panaudojama įvairiems tikslams: nuo užpildų čiužiniams iki krepšių ir batų gamybos, tačiau tikrai ekologiškas ir nekenksmingas būdas – nereikalingos tekstilės panaudojimas antrą kartą. Energija, kuri reikalinga surinkti, apdirbti ir parduoti nereikalingą drabužį, siekia vos 2 procentus sumos, kuri reikalinga naujo drabužio gamybai. Kiekvienas kilogramas medvilnės iš drabužių, vėl naudojamų iš naujo, sutaupo 65 kilovatus per valandą elektros, kuri lygi 32,5 kilogramo CO2. Poliesteriui sutaupymas išauga iki 90 kilovatų per valandą vienam kilogramui.

Vien Didžiojoje Britanijoje tekstilės sektorius yra atsakingas už daugiau nei 3 milijonus tonų CO2 emisijos kiekvienais metais.

4. Skalbimas

Dėl „greitosios mados“ mūsų namuose atsirado kalnai drabužių, kuriuos mes turime skalbti. Švara tapo pagrindiniu tikslu namuose nuo to laiko, kai skalbimo miltelių gamintojai mus įtikino, kad mūsų marškinėliai turi būti „baltesni už baltus“ ir kvepėti pavasario gėlėmis. Mes gyvename kultūroje „po vieno karto dėvėjimo – skalbk“. Tyrimas, atliktas Didžiojoje Britanijoje, parodė, kad žmonės skalbia drabužius net tada, jei jie nebuvo dėvėti, bet nukrito ant žemės. Skalbimui iššvaistomi didžiuliai kiekiai vandens ir energijos.

Pilna skalbimo mašina išnaudoja 1,2 kilovato per valandą elektros vienam ciklui, o džiovyklė 3,5 kilovato per valandą. Tai reiškia, kad vienas skalbimas yra atsakingas už 2 kilogramus CO2. Per savaitę dažniausiai skalbiama nuo penkių iki keturių kartų, vadinasi, vienų namų metinė emisija pasiekia pusę tonos. Vienintelis patarimas – skalbti rečiau.

5. Maisto švaistymas

JAV gyventojai išmeta apie 30 procentų maisto, kurio metinė vertė siekia 48 milijardus dolerių. Panašūs skaičiai yra ir Europoje. Didžiojoje Britanijoje kiekvienais metais 6,7 milijono tonų maisto atsiduria šiukšlių dėžėse. Daugiausiai išmetama bulvių – kiekvienais metais jų išmetama apie 359 tūkst. tonų. Antroje vietoje yra mėsa ir žuvis, jų išmetama 160 tūkst. tonų, tada ryžiai ir makaronai – 78 tūkst. tonų per metus. 4,8 milijardai vynuogių, 480 milijonų jogurto pakelių ir 200 milijonų kumpio griežinėlių kiekvienais metais keliauja į šiukšliadėžes. Kiekvienais metais Didžiosios Britanijos vartotojams tai kainuoja 10 milijardų svarų ir papildomus 15 milijonų tonų CO2 emisijos.

Kiekvienais metais britai nesuvartoja 40 200 tonų pieno, kuris reiškia papildomus 40 tūkst. tonų CO2. Šis skaičius lygus CO2 kiekiui, kurį išskiria 10 tūkst. automobilių ar 30 tūkst. žmonių, skrendantys iš Londono į Niujorką.

2008 metų pranešime, kurį paskelbė Didžiosios Britanijos Eikvojimo ir sprendimų programos (WRAP) nariai, kalbama apie tai, kodėl žmonės išmeta maistą. Dažniausia priežastis buvo ta, kad maistas buvo paliktas lėkštėse po valgio, buvo pasibaigęs jo galiojimo laikas arba jis tiesiog „blogai atrodė“. Programa pradėjo reklaminę kampaniją, skatinančią žmones pirkti reikiamą maisto kiekį, stebėti jo galiojimo laiką ir laikyti maisto produktus tinkamomis sąlygomis.

Mes galime pagerinti šią situaciją kiekvieną kartą susidarydami sąrašą produktų, kurių reikia įsigyti, ir neapsipirkinėdami, kai esame alkani.
Šis mažų ekologinių nusikaltimų, kuriuos padarome kiekvieną dieną, sąrašas nėra pabaigtas. Gali būti, kad jūs nesutiksite su čia išdėstytomis problemomis ir nenuspręsite atsisakyti savo kasdienio latte kavos puodelio ar minkšto tualetinio popieriaus. Tačiau svarbu, kad žinotumėte, kur slypi problemos ir kaip jos gali būti sprendžiamos.

64