Tuti.LT

Visos pramogos vienoje vietoje

Sėkmės istorijos. „Nugalėjau vėžį!“

Sėkmės istorijos. „Nugalėjau vėžį!“

Netikėta pradžia…

„Viskas prasidėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Buvo balandžio pradžia. Kelias savaites jaučiausi keistai: labai greitai pavargdavau, dažnai būdavo silpna, nenorėjau nieko daryti. Prakaituodavau net lipdama laiptais į antrą aukštą. Kartais man skaudėdavo galvą. Jaučiausi tarsi būčiau peršalusi. Vieną savaitgalį pragulėjau lovoje, nes neturėjau jėgų atsikelti- buvau visiškai nusilpusi. Tuomet tėtis nusprendė, kad būtina išsiaiškinti, kas su manim vyksta“,-prisimena Milda. (Vardas pakeistas.)
Jos tėtis į namus iškvietė pažįstamą gyditoją. Šis merginą apžiūrėjo ir patarė kuo greičiau važiuoti į ligoninę atlikti tikslesnių tyrimų. Tai buvo viso košmaro pradžia…
„Turėjau tiek planų. Ruošiausi matematikos olimpiadai, darbų buvo per akis. O čia atsidūriau ligoninės palatoje“,- su ašaromis akyse prisimena mergina.
Milda buvo visai smulki, išblyškusi, neaukšta, oda labai šviesi- net vasara nesugebėdavo normaliai įdegti. Gal todėl draugai vadindavo ją Snieguole. Mergina buvo švelni, paslaugi, tačiau akys- didelės ir rudos- išduodavo stiprią valią ir begalinį ryžtą.

Žiauri diagnozė

„Ligoninėje visiškai palūžau. Kasdien man atlikdavo šimtus tyrimų, imdavo kraują, kankindavo kaip tik galėdavo. Norėjau iš ten tiesiog pabėgti. Negalėdavau pakęsti baltų gydytojų chalatų ir to tvankaus ligoninės kvapo. Vieną dieną prie savo lovos išvydau verkiančius tėvus… Supratau, kad man visai ne angina ar gripas. Nežinojau, kuo sergu, tačiau jaučiau, kad viskas kur kas blogiau nei galėjau įsivaizduoti. Mama per plūstančias ašaras tarė:“Dukrele, viskas bus gerai“,- pasakoja Milda.
Šoko ištikta mergina ilgai negalėjo suvokti to, ką jai pasakė tėvai. „Tėtis, tvirtai laikydamas mano ranką tarė:“Tau kraujo vėžys.“ Vėžys? Apie šitą liga girdėjau nemažai: pasakodavo per televiziją, rašė laikraščiuose. Niekada nemaniau, kad vėžys gali užklupti ir mane. Prisiminiau akimirką iš filmo apie vaikus, sergančius kraujo vėžiu. Prieš akis regėjau jų skausma, dideles verkiančias akis, plikas galvas, kančias. Negalėjau patikėti… Nuolat verkiau, kūkčojau ir šnabždėjau: „Kodėl aš?!“ tėtis ir mama nežinojo atsakymo į mano klausimą.“
Į palatą įėjęs gydytojas buvo nusiteikęs optimistiškai, tačiau tarė: „Tavo vėžys įsisenėjęs, bet jei nori gyventi- privalai kovoti.“ Šie jo žodžiai privertė Mildą nusišluostyti upėmis tekančias ašaras, susiimti ir kovoti.

Baisioji chemoterapija

Net neįsivaizduodavau, ką reiškia nugalėti vėžį. Nežinojau, kaip gydoma ši liga. Buvau visiškai „žalia“. Mane perkėlė į onkologijos ligoninės skyrių. Šalia gulėjo dar kelios vėžiu sergančios merginos. 15-metė Daiva po trijų savaičių mirė. O vos 16-os sulaukusi Ieva pirmoji man papasakojo, kaip gydomas vėžys. Chemoterapijos būdu. „Chemija“. Vien išgirdus šį žodį kūnu perbėgo šiurpuliukai. Tačiau Ieva nepasakė man visko, tikriausiai nedrįso gąsdinti, norėjo apsaugoti nuo baimės, suteikti daugiau visties, kovojant su šia baisia liga“,- tesia Milda.
„Chemija“. Taip vėžiu sergantys žmonės vadina savo bene vienintelę viltį išgyventi. Kiekvieną dieną ligoniams suleidžiama milžiniška vaistų dozė. Šie vaistai žudo vėžio ląsteles. Bet ne tik jas. Jie žudo ir milijonus sveikų žmogaus organizmo ląstelių. Tačiau tai vienintelė galimybė. Galimybė išgyventi ir nepasiduoti. Kitaip vėžys nužudys…

Tik skausmas ir baimė

„Po kiekvieno chemoterapijos seanso jaučiausi vis blogiau. Turėjau nuolat saujomis ryti vaistus, man buvo daroma lašelinė. Turėjau iškęsti baisius skausmus. Prieš išgerdama gurkšnį vandens visuomet pagalvodavau, ar išties esu ištroškusi: man skaudėjo net geriant. Apie valgymą išvis nenoriu užsiminti. Po dviejų savaičių jau nebeturėjau jėgų pakilti iš lovos. Vieną rytą ant pagalvės radau kuokštą išslinkusių plaukų. Pradėjau plikti! Viskas vyko taip greitai… Galiausiai visai likau be plaukų. Toks „chemijos“ poveikis“,- pasakoja Milda.
Nors mergina ir nupliko, jai tai rūpėjo mažiausiai: „Būti plikai neskausminga. Svajojau, kad pagaliau išauš diena be skausmo. Verkiau iš baimės, kad ji gali taip ir neateiti.“

Palikta

Milda nuolat rūpinosi jos tėvai ir draugai. Tik vienas žmogus nesugebėjo iškęsti šalia. Tai jos vaikinas. Tikriausiai jis net nenorėjo padėti įveikti šios ligos. Jis tiesiog „nusiplovė rankas“.
„Pažinojau jį visą gyvenimą. Kartu buvome metus. Galiausiai paaiškėjo, kad yra menkysta. Sužinojęs, kad man vėžys, jis net nepaskambino. Bandau pateisinti tokį elgesį. Jam buvo 16-ka- juk dar vaikas, todėl bijojo prisirišti prie vėžiu sergančio žmogaus. Mano sesuo turi kitą versiją: jai atrodo, kad vaikinas tiesiog bailys. Jis nežinojo, kokia tapsiu įveikusi ligą. Aišku, kad nebūsiu graži mergina žvilgančiais plaukais ir plačia šypsena. Jis nenorėjo žiūrėti į gyvą lavoną. O būtent tokia ir buvau“,- tesia ji.
Mergina prisimena, kad chemoterapijos seansai tapo vis dažnesni ir skausmingesni. Kelis kartus jai atrodė, kad miršta: “Įsivaizduodavau, kad išskrendu. Nenorėdavau grįžti į realybę. Tačiau kiekvieną kartą turėjau pabusti ir iš naujo jausti geliantį skausmą. Ir kančias.“

Izoliuota

Po kelių mėnesių chemoterapijos seansų gydytojai suteikė vilties. Jie nusprendė, kad Milda pasiruošusi kaulų čiulpų persodinimo operacijai. Donore sutiko tapti jos sesuo Dovilė.
„Mane atskyrė nuo viso pasaulio. Gulėjau viena visiškai sterilioje palatoje. Juk net mažiausia infekcija galėjo mane pražudyti. Su artimiausiais bendravau per specialų vaizdo įrenginį. Kartą išgirdau skambutį ir ekrane pamačiau… savo vaikiną. Lukas (vaikino vardas pakeistas) atėjo tik išgirdęs, kad man bus daroma operacija, norėjo tapti donoru. Šis žingsnis suminkštino mano širdį. Atleidau jam, nes jis gailėjosi.“

Sėkmė

Po sėkmingos operacijos Mildos laukė iglas sveikimo laikotarpis. „Nepraradau vilties, nes Lukas kasdien atrodė vis labiau subrendęs, lankė mane ligoninėje. Mūsu santykiai sustiprėjo. Man jis atrodė labiau subrendęs, pasiryžęs kovoti dėl mūsų jausmų. Deja, klydau.“
Nepaisant abejonių Milda šventai tikėjo, kad Lukas ją myli. Mergina sparčiai sveiko. Gyditojas pasakė, kad jeigu ji išgyvens šiuos metus, tada pasveiks. Tačiau liga gali sugrįžti.

Po dvejų metų…

„man ataugo plaukai, priaugau svorio. Pradėjau gyventi, grįžau į mokyklos suolą. Atrodė, kad gyvenimas grįžta į savas vėžias, tačiau Lukas mane paliko. Išeidamas pasakė, kad su manimi buvo tik iš gailesčio. Tačiau žaizdas gydžiausi Jono glėbyje“,- šypsosi Milda.
„Susipažinome ligoninėje. Jis lankė vėžiu sergantį draugą. Jonas visai kitoks: subrendęs, mokantis užjausti, paguosti. Jis žavisi manimi, nes žino, kokia sunki kova su vėžiu. Netrukdė netgi tai, kad nuolat vaikščiojau su skarele ant galvos“,- džiaugiasi Milda.
Mergina tvirtina, kad vėžys ją pakeitė. Ir netik išoriškai. „Nesu ta linksma, graži, beprotiška mergina, kuria buvau anksčiau. Liga privertė mane suaugti. Neseniai Jonas pasakė, kad mane myli. Ir dar tokius žodžius: „Išgyvenai, kad būtume kartu…“ Noriu tikėti, kad tai tiesa. Noriu gyventi. Ir ne tik dėl savęs…“