SKIEPAI: NAUDINGI AR ŽALINGI? – Pirma dalis

Be kategorijos

SKIEPAI: NAUDINGI AR ŽALINGI?

PIRMA DALIS

Šis straipsnis yra grynai informacinio pobūdžio. Skaitytojai kviečiami palyginti šią informaciją su paskelbta gyd. V. Usonio „Skiepų knygoje“ (Vilnius : Homo liber, 2002). Išvadas kiekvienas turėtų padaryti pats. Autorius neprisiima atsakomybės už skaitytojo priimtą sprendimą skiepytis ar nesiskiepyti.

Lietuvoje vakcinacija nėra privaloma. Tai reiškia, kad gydytojo pareiga – supažindinti tėvus su siūlomų vakcinų veiksmingumu, šalutinio poveikio tikimybe, o taip pat ir galimomis alternatyvomis. Kiek man žinoma, tas praktiškai nedaroma. Pagrindinė to priežastis – patiems gydytojams bei medicinos studentams ši informacija nepateikiama objektyviai, dažnai įpinant ir farmacijos kompanijų interesus, o ir mūsų visuomenėje skiepai iki šiol priimami kaip vienas didžiausių žmonijos atradimų, jų nauda, efektyvumas bei visiškas saugumas nekelia abejonių ir nereikalauja įrodymų.

Tačiau ar skiepai tikrai išgelbėjo milijonus gyvybių?
Iki atsirandant vakcinoms, mirtingumas nuo infekcinių ligų jau buvo sumažėjęs 80-90%. Tam įtakos turėjo gerėjančios gyvenimo sąlygos, visų pirma kanalizacijos atsiradimas, elementari higiena, mitybos pokyčiai, bei gerėjanti medicinos paslaugų kokybė. Išnagrinėjus JAV, D. Britanijos bei Australijos oficialią statistiką, nematyti ryškesnės vakcinacijos įtakos mirtingumo nuo konkrečių ligų mažėjimui. Tuo pačiu galima pastebėti, jog mirtingumas nuo tokių ligų kaip skarlatina ar šiltinė, nuo kurių nebuvo taikyta vakcinacija, mažėjo lygiai taip pat sparčiai kaip ir kitų ligų, nuo kurių buvo skiepyta. (žr. Diagramas 1-3)

1 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Australijoje Vaccination, A Parents Dilemma, Greg Beattle, c 1997, Oracle Press, Queensland, Australia, p. 36-57

 

2 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų JAV 1900 – 1964 m. DPT (difteria, kokliušas, stabligė) vakcina pasirodė 1957 m., 1960 m. Buvo paskiepyta apie 70% kūdikių.

3 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Anglijoje ir Velse 1901 – 1965 m. Nuo difterijos Anglijoje pradėta skiepyti 1941 m., kas pristabdė sergamumo šia liga mažėjimą. Skiepai nuo kokliušo paplito apie 1958 m., kuomet mirtingumas natūraliai buvo sumažėjęs daugiau kaip 99%. Nuo tymų pradėta skiepyti 1968 m., tačiau kokybiškesnė vakcina pasirodė tik 1974 m. Nuo šiltinės ir difterijos skiepyta nebuvo.

Truputis istorijos

Skiepų atsiradimas siejamas su E. Jenner (1749–1823) vardu. Kaip gi viskas iš tiesų prasidėjo? E. Jenner buvo paprasčiausias mažai mokytas chirurgas ir vaistininkas. 1787 m. paskelbęs savo sūnėno užrašus apie gegučių gyvenimą (šis pasirodė besąs gryna vaiko išmonė, ir E. Jenner turėjo greitai atsiimti rankraštį ir jį pertaisyti) bei pasinaudodamas asmeninėmis pažintimis, jis gavo F.R.S. titulą (Fellow of the Royal Society – Karališkosios draugijos narys). Daktaro titulą E. Jenner įsigijo 1792 m. Sent-Endrews universitete (Škotija) už 15 ginėjų ir dviejų savo draugų gydytojų rekomendacinius laiškus.
Beje, pirmasis karvės raupais skiepyti sveikus žmones pabandė Bendžaminas Džastis (? – 1816), siuvimo adata inokuliavęs užkratą savo žmonai (kuri nuo to vos nemirė) bei vaikams. Tai įvyko 22 metais anksčiau, nei E. Jenner pradėjo savo eksperimentus.
1796 m. E. Jenner inokuliavo karvės raupų vakciną aštuonmečiui James Phipps‘ui, o vėliau – ir savo sūnui. Inokuliacijas dažnai kartojo. Tiesa, kad nei vienas jaunuolis raupais nesusirgo. Tačiau vienas mirė tesulaukęs 21-erių, kitas – 22-ejų metų nuo tuberkuliozės.
E. Jenner darbas „Variolae vaccinae, atrastos kai kuriose vakarinėse Anglijos grafystėse, šiuo atveju Glosteršire ir žinomos kaip karvių raupai, priežasčių ir poveikio tyrimas“ tos pačios Karališkosios Draugijos buvo atmestas kaip neturintis jokio mokslinio pagrindo (netgi matuojant XVIII a. standartais). Visgi E. Jenner pavyko gauti Anglijos parlamento finansavimą, ir greitai jo pasiūlyta karvės raupų vakcina išplito ne tik visoje Anglijoje, bet ir kitose valstybėse.
Jau iki 1807 m. Buvo pasirodę daug publikacijų apie E. Jenner vakcinos neefektyvumą bei galimas komplikacijas, kurių autoriai, žinomi to meto mokslininkai, remdamiesi savo stebėjimais bei daugybe pavyzdžių, teigė, jog E. Jenner vakcina ne tik neapsaugo nuo raupų, bet ir yra pavojinga. Tačiau tai nesutrukdė šiam gauti 30 tūkst. svarų sterlingų premiją iš vyriausybės, kas šiais laikais atitiktų kelis milijonus svarų. http://www.homeoint.org/kotok/index.htm

Iki šiol paplitęs mitas, jog raupai išnyko skiepijimo pasekoje visiškai neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, yra duomenų, kad būtent raupų vakcina ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių šios infekcijos šaltinių.
Encyclopedia Britannica 9-ojo leidimo duomenys:
• 1871 m. Bavarijoje iš 30.742 susirgusių raupais 29.429 buvo vakcinuoti (95,7%).
• Prūsijoje, kuri buvo geriausiai revakcinuota šalis Europoje, 1871 m. nuo raupų mirė 69.839 žmonės – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.
•Teoriškai nevakcinuoti turėtų susirgti pirmieji. Tačiau 1870 m. Cologne mieste pirmas nevakcinuotas žmogus, susirgęs raupais, buvo užregistruotas kaip 174-as atvejis susirgusiųjų sąraše (Bonoje – 42-as, Liegnitze – 225-as).
1854 m. Anglijoje vakcinacija nuo raupų buvo paskelbta privaloma. XIX a. pab. ten buvo įkalinta daugiau kaip 2000 tėvų atsisakiusių skiepytis ir neleidusių skiepyti savo vaikų. Prieš vakcinaciją pasisakė daugumas žymių to meto mokslininkų, jų tarpe Alfred Russel Wallace (vienas iš evoliucinės biologijos pradininkų, kartu su Ch. Darwin suformulavęs natūralios atrankos teoriją), Charles Creighton (vienas žymiausių D. Britanijos epidemiologų ir medicinos istorikų), Williams Farr (epidemiologas ir medicinos statistikas, pirmasis aprašęs sezoninių epidemijų pradžią ir pabaiga, kas šiandien žinoma kaip Farr dėsnis) bei dr. Edgar M. Crookshank (Londono King‘s koledžo bakteriologijos ir lyginamosios patologijos profesorius, 1889 m. parašęs „Vakcinacijos istorijos ir patologijos kritiką“). Vis daugėjant vakcinacijos priešininkų, privalomo skiepijimo nuo raupų buvo atsisakyta. To pasekoje 1919 m. sergamumas raupais smarkiai krito, ir tebuvo užregistruotos 28 mirtys, nors dar XX a. pradžioje ten per metus nuo raupų mirdavo daugiau nei 44.000 gyventojų, 97% iš kurių buvo vakcinuoti.
1871 m. pramoniniame Leicester mieste (Anglija) raupų epidemijos metu mirtingumas siekė 350 (100.000 gyv.), nors 95% gyventojų buvo paskiepyti. Tai sukėlė didelį gyventojų nusivylimą skiepais. Kilo protesto banga, dauguma atsisakė skiepų – nuo 1872 iki 1890 m. buvo paskiepyta ne daugiau 5% vaikų. Nuo to laiko Leicester mieste mirtingumas nuo raupų išliko pats žemiausias visoje Anglijoje! Alfred Russel Wallace; “Vaccination a Delusion ” p. 277
1973 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu imunologas prof. G. Dick pranešė, jog per paskutiniuosius dešimtmečius 75% iš D. Britanijoje susirgusių raupais buvo vakcinuoti (tuo metu ten paskiepyta buvo apie 40% vaikų ir iki 10% suaugusiųjų – taigi, sergamumas buvo kur kas didesnis vakcinuotųjų tarpe).
Japonijoje privalomas skiepijimas nuo raupų pradėtas 1872 m. Nuo to laiko raupų atvejų kiekvienais metais daugėjo. 1892 m. užregistruota 165.774 atvejų ir 29.979 mirtys – visi susirgusieji buvo paskiepyti. Tuo pat metu Australijoje, kur privalomo skiepijimo nebuvo, užregistruotos 3 mirtys nuo raupų per 15 metų. Idaho observer, 2000 m. birželis
JAV aprašytos 300 vaikų mirtys nuo raupų vakcinos 1948 – 1969 m. laikotarpyje. Tuo pačiu laikotarpiu JAV nebuvo užregistruota nė vieno raupų atvejo. Preventive Medicine 07/1969
Vakarų Vokietijoje raupų vakcina 3296 vaikams sukėlė klausos sutrikimus, iš jų 71 išsivystė visiškas kurtumas. G. Kiftel, 1967 m.

Keletas svarbių principų

•Teiginys, kad vakcinos apsaugo nuo infekcinių ligų dar nėra galutinai įrodytas. Skiepų efektyvumas dabar dažniausiai nustatomas matuojant antikūnų titrus kraujo serume, kas iš tiesų nėra imuniteto sinonimas. Aprašyta daug atvejų, kuomet infekcine liga susirgo žmonės, turintys aukštus antikūnų prieš tos ligos sukėlėjus titrus. Taip pat žinoma, jog vaikai, sergantys agamaglobulinemija (jų imuninė sistema negamina antikūnų), susirgę tymais ar kita vaikiška liga, pasveiksta ir igyja imunitetą visam gyvenimui. 2000 m. St. Louis mieste (JAV) Amerikos Gydytojų ir Chirurgų Asociacija (AAPS) priėmė rezoliuciją, kurioje masinė vakcinacija prilyginta su žmonėmis atliekamiems eksperimentams, ir remiantis žmogaus teises ginančiu Niurnbergo kodeksu, pasiūlė atsisakyti privalomo skiepijimo JAV. http://www.aapsonline.org/testimony/vacresol.htm

•Vakcinuojant sukėlėjas/antigenas į organizmą injekuojamas, taip aplenkiant natūralius barjerus (gleivines, nespecifines apsaugines reakcijas). Nesant įprastų infekcijos vartų gleivinėse organizmas reaguoja irgi nenatūraliai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pvz., vietoj sekrecinių Ig A, daugėja Ig E, kas gali nulemti polinkį alergijai (skiepyti vaikai alergija serga 4-5 kartus dažniau už neskiepytus) ir t.t. 1971 m. grupė Ženevos mokslininkų nustatė, kad viruso baltymus injekavus į kraują, jie gali sukelti žmogaus DNR mutacijas.

•Žmogus niekuomet neserga dvejomis infekcinėmis ligomis vienu metu. Todėl labai sunku prognozuoti, kas konkrečiu atveju nutinka injekavus iškart kelis sukėlėjus ar jų antigenus naujagimiui, kurio imuninė sistema dar pilnai nesusiformavusi…

•Iki šiol nuslepiama informacija apie skiepų sukeliamas arba galimas sukelti nepageidaujamas reakcijas, įskaitant traukulius, kitus neurologinius simptomus ar net mirties atvejus. O joms įvykus, dažniausiai neigiama jų sąsaja su skiepais. JAV VAERS (Vaccine adverse Effects Reporting System) duomenimis gydytojai praneša mažiau kaip 10% tokių atvejų. Lietuvoje situacija tikrai ne ką geresnė. Paprastai gydytojai perspėja apie galimą karščiavimą ar injekcijos vietos paraudimą. Tačiau iš man žinomų kelių atvejų, kuomet vaikai buvo stacionarizuoti į neurologijos ar intensyvios terapijos skyrius, praėjus 2-3 dienoms po skiepijimo, gydytojai kategoriškai neigė galimas sąsajas su skiepais.
Paskiepyti vaikai kur kas dažniau ir sunkiau linkę sirgti įvairiomis kitomis infekcinėmis ligomis. Tai visiškai natūralu, nes tuo metu imuninė sistema pakankamai užimta, kad galėtų efektyviai kovoti su įprastine infekcija. Suprantama, šias sąsajas ne taip lengva nenuginčijamai įrodyti, nors ir yra paskelbta pakankamai rimtų tyrimų. (žr. 11 psl. apie DTP vakciną)
Taip pat vis dažniau pasirodo publikacijų, atskleidžiančių galimas sąsajas tarp vakcinacijos ir autoimuninių, alerginių ligų, cukrinio diabeto Childhood Vaccinations and Juvenile-Onset (Type-1) Diabetes by Harris Coulter, Ph.D. http://www.whale.to/v/coulter.html , autizmo, Guillan – Baro sindromo ir kt. susirgimų. Jos kaip taisyklė susilaukia aršios kritikos, ypač iš vakcinų gamintojų pusės. Lietuvoje tokio pobūdžio medžiaga iki šiol nebuvo publikuota. Ir kaip tik apie tai šis straipsnis.

Vakcinų sudėtinės medžiagos

1. Sukėlėjai ar jų antigenai.

2. Adjuvantai reikalingi antigenų depo formavimuisi inokuliacijos vietoje, jų pateikimui organizmo imunokompetentinėms ląstelėms. Adjuvantais gali būti įv. medžiagos, dažniausiai naudojami yra aliuminio junginiai (kurie, beje, veikia ir neurotoksiškai). Adjuvantai stimuliuoja imuninį atsaką, pirmiausiai skatindami įvairių limfokinų sintezę (įskaitant interleukinus ir TNF). Tokia imuninės sistemos hiperstimuliacija gali tapti alergijos ar autoimuninių ligų (sisteminės raudonosios vilkligės, reumatoidinio artrito, išsėtinės sklerozės ir kt.) priežastimi. ADVERSE EFFECTS OF ADJUVANTS IN VACCINES–Viera Scheibner Ph.D. http://www.whale.to/vaccine/adjuvants.html

3. Konservantai – įvairios toksiškos medžiagos kurių mažos koncentracijos, kaip skelbiama, netoksiškos. Bet ar iš tiesų pakankamai mažos?
Daugiausiai kritikos čia susilaukia gyvsidabrio junginiai. Timerozalio (TMS, thimerosal arba thiomersal) 49,6% lyginamojo svorio sudaro etilo gyvsidabris (EtHg). Iki 2000 m. naudotas daugumoje vakcinų (tik Švedijoje uždraustas nuo 1998 m.). Vienoje vakcinos dozėje TMS paprastai būdavo apie 50 µg. Pagal 1999 m. JAV skiepų kalendorių, ką tik gimęs naujagimis gaudavo 12.5 µg Hg, 2 mėn. amžiaus – 62.5 µg EtHg, 4 mėn. – 50 µg, 6 mėn – 62.5 µg, t.y. iš viso – 187.5 µg EtHg iki 6 mėn. amžiaus, jei TMS įeidavo į visų vakcinų sudėtį. Redwood L, Bernard S, Brown D Predicted mercury concentrations in hair from infant immunizations: cause for concern. Neurotoxicology. 2001 Oct;22(5):691-7. PMID: 11770890 [PubMed – indexed for MEDLINE] Tai iki 125x viršydavo JAV EPA (Enviromental Protection Agency) leistiną normą (0.1 µg/kg dienai). JAV FDA (Food and Drug Administration) maksimali leistina paros dozė – dar mažesnė (0,4 µg/kg). Be to, Hg toksiškumą sustiprina aliuminio junginiai (adjuvantai) bei formaldehidas (naudojamas inaktyvacijai) turintys sinergistinį neurotoksinį poveikį, o naujagimio organizme šios medžiagos linkę kumuliuotis, nes gyvsidabris be neurotoksinio poveikio, slopina ir inkstų funkciją (EtHg pasišalinimo iš organizmo pusperiodis – 50 d.). Tiems, kurie jautresni Hg, rimtus pažeidimus gali sukelti ir kur kas mažesnės dozės. Intoksikacijos Hg pasekmės gali būti įvairios vaikų neurologinės ligos, įskaitant psichikos vystymosi sutrikimus, dėmesio stokos sindromą, hiperaktyvumą, vėlyvą kalbos vystymąsi bei autizmą. Beje, vėlyvas autizmas labai primena apsinuodijimo Hg kliniką. S. Bernard et al., Autism: a novel form of mercury poisoning, Med. Hypothesis (2001), 56(4) 462-471. Nuo 2000 m. TMS kiekis vakcinose imtas mažinti JAV ir Europoje, tačiau į trečiojo pasaulio šalis įvežamose vakcinose išlieka nepakitęs.
2-fenoksietanolio sudėtyje yra fenolio, kuris slopina fagocitų aktyvumą ir yra toksiškas visoms ląstelėms. Gali sukelti sisteminį apsinuodijimą, galvos skausmą, silpnumą, konvulsijas, inkstų pažeidimą bei mirtį. Kitas komponentas – etilenoksidas stiprus dirgiklis, galintis sukelti dermatitą bei egzemą. 1978 m. EPA perspėjo dėl etilenoksido naudojimo pesticidų(!) gamybai, atsižvelgiant į jo mutageniškumą bei poveikį į sėklides. Marshall Sittig, Handbook of Toxic and Hazardous Chemicals and Carcinogens, 2nd Ed. (Park Ridge, NJ: Noyes Publications, 1985): 433f
Kt. – formaldehidas (karcinogenas), antibiotikai (Streptomicinas, Polymyxin B, Neomycin; gali sukelti alergizaciją).

4. Audinių fiksatorius / tirpiklis Tween 80 – polioksietileno sorbito monooleatas. Pagal Gajdova et al. tyrimo rezultatus, suleistas intraperitonaliai 4-7 dienų amžiaus žiurkių naujagimėms patelėms jis sukelia estrogeninius reiškinius, įskaitant ankstyvą makšties atsidarymą, estrus ciklo prailgėjimą bei išliekantį vaginalinį estrus. Kai kurie iš šių reiškinių stebėti praėjus daug savaičių po Tween 80 injekcijos. Gajdova et al – „Delayed effects of neonatal exposure to Tween 80 on female reproductive organs in rats.“ Food Chem Toxicol 31(3):183-90 (1993) Institute of Preventive and Clinical Medicine, Limbova, Bratislava.

5. Terpė bei su jomis susijusios medžiagos: jaučio serumas, žmogaus embrionų, gautų po abortų ląstelės, beždžionių inkstų ląstelės, želatina, fenolis.

6. Įvairūs užkratai, dažniausiai virusai, paprastai susiję su terpėmis, kuriose kultivuojami sukėlėjai.

Hepatito B vakcina

Skiepijama 2-3 d. – 1 mėn. – 6 mėn.
Plinta per kraują ir lytiniu keliu. 2000 m. JAV sergamumas hepatitu B buvo 2,1 atvejo 100.000 gyventojų, o vaikai tesudarė 2% susirgusiųjų. Iš šių atvejų 90% serga nesunkiai ir pasveikę įgyja imunitetą visam gyvenimui. „Shots in the Dark,“ American Spectator Magazine, May 1999 with statistics from the National Centers for Disease Control. Naujagimis gali apsikrėsti tik tuomet, jei mama serga hepatitu B, arba per kraują chirurginių procedūrų metu. Vaccine Adverse Event Reporting System
Naujagimio kepenys pradeda funkcionuoti tik praėjus 48-72 valandoms po gimimo. Pirmomis gyvenimo dienomis hepatito B vakcina ne tik neapsaugo naujagimio, bet gali sutrikdyti imuninės sistemos formavimąsi. Master Research Chronology, The Psycho-Social Chemical, Biological and Electromagnetic Manipulation of the Human Consciousness, Revised and Expanded Version 2.0, by Valdamar Valerian 1994/1995/1996 Leading Edge Research Group, P.O. Box 7530, Yelm, Washington 98598
Viena labiausiai pasaulyje paplitusių hepatito B vakcinų – Recombivax HB (Merc and Co. per metus parduoda jos už 2 milijardus dolerių). Tai rekombinantinės DNR vakcina – klonuotas virusas įvedamas į tam tikrų mielių kultūrą, turinčią ir kitų virusų ir bakterijų baltymų. „Vaccines and Production of Negative Genetic Changes In Humans,“ Leading Edge Research Group, 1996-1998. See www.trufax.org/vaccine/vacgen.html.
Į Recombivax HB sudėtį taip pat įeina neurotoksinas aliumunio sulfatas bei gyvsidabrio junginys timerosalis.
Iki 1998 m. JAV hepatito B vakcinos pasekoje mirė 439 žmonės. Data released in January 1999 by the National Vaccine information Center from figures collated by the Vaccine Adverse Event Reporting System. Nuo 1991 iki 1999 m. VAERS gavo 25.000 pranešimų apie pašalines reakcijas, trečdalis iš jų buvo pakankamai rimtos, kad prireiktų gydytojo konsultacijos ligoninės priėmimo skyriuje, hospitalizacijos, ar net baigtųsi mirtimi. Vaccine Adverse Event Reporting System. More VAERS info at http://www.vaclib.org/toc.htm#vaers. Pripažįstama, jog pranešama tik apie 10% tokių atvejų, taigi šis skaičius turėtų būti apie 10 kartų didesnis, o dalis staigios kūdikių mirties bei sukrėsto vaiko sindromo atvejų gali būti susiję su vakcinacija. „Shaken Baby Syndrome Diagnosis on Shaky Ground,“ Viera, Sheibner, Journal of Australasian College of Nutritional and Environmental Medicine, Vol. 20, No. 2; 2001 August. Available at http://www.vaclib.org/shaken.htm
Iki 1999 m. apie 100 publikacijų patvirtino mažiausiai 45 pašalines reakcijas, siejamas su hepatito B vakcina, įskaitant Guillain – Baro sindromą, regėjimo sutrikimus, galvos svaigimą, ūžimą ausyse, kolitą, autizmą, herpes zooster, myasthenia gravis ir reumatoidinį artritą. http://www.vaclib.org/links/hep.htm.
Nuo 1987 m. medicininėje literatūroje galima rasti mažiausiai 38 pranešimus, teigiančius, kad hepatito B vakcina gali sukelti lėtines autoimunines bei neurologines ligas tiek vaikams, tiek suaugusiems. „Hepatitis B, The Untold Story“: a 16-page Report sent to 55,000 pediatricians by the National Vaccine Information Center in 1999. 1997 m. JAV CDC (centre for Disease Control), nors ir viešai gindamas hepatito B vakciną, į vakcinos vartojimo instrukciją įtraukė pastabą, kad gali būti sąsajų tarp vakcinos ir išsėtinės sklerozės. „Ounce of Prevention, Pound of Misery?“ Insight Magazine, March 22, 1999, In this article, Dr. Bonnie Dunbar, professor of cell biology at Baylor College of Medicine and an award-winning vaccine research scientist has stated that because the hepatitis B vaccine derives from a surface protein of virus molecules, the similarities between the antigen and proteins in human nerves and tissues may trick the autoimmune systems of the genetically susceptible into attacking themselves. Dunbar says it may take months or years for the auto-immune response to become obvious.
1998 m. Prancūzijoje 15.000 žmonių padavė vyriausybę į teismą dėl keliems tūkstančiams po hepatito B vakcinos atsiradusios išsėtinę sklerozę primenančios simptomatikos. Tais metais Prancūzijoje buvo nutraukta privaloma vakcinacija nuo hepatito B. „Hep B Vaccine Linked Directly to Autoimmune Rheumatoid Diseases,“ From Doctor’s Guide to Medical and Other News, www.pslgroup.com/mednews.htm.
1999 m. JAV CDC atšaukė naujagimių skiepijimą hepatito B vakcina, tačiau 2002 m. jį vėl rekomenduota įtraukti į skiepijimo kalendorių.
1999 m. Amerikos gydytojų ir chirurgų asociacijos (AAPS) direktorė dr. Jane Orient vertindama vakcinaciją nuo hepatito B pabrėžė, kad ,,daugumai vaikų rimtų pašalinių reakcijų rizika yra 100 kartų didesnė, nei rizika susirgti hepatitu B”. Statement by Jane Orient, M.D., president of the Association of American Physicians and Surgeons to the Subcommittee on Criminal Justice, Drug Policy, and Human Resources of the Committee on Government Reform, U.S. House of Representatives, June 14, 1999. http://www.aapsonline.org/testimony/hepbcom.htm AAPS tai pačiais metais paskelbė moratoriumą dėl privalomo vaikų skiepijimo hepatito B vakcina sustabdymo ir pašalinių reakcijų ištyrimo. „Doctors Call for Hepatitis B Vaccine Moratorium,“ U.S. Newswire, July 8, 1999. May also be found at: http://www.aapsonline.org/press/nrvacres.htm

Tuberkuliozė ir BCG

BCG (Bacillus Calmette Guerin) skiepijama 2-3 dieną, jei nėra randelio pakartojama 11 mėn.
Londono Higienos ir Tropinės medicinos Mokyklos tyrinėtojų atliktas Anglijoje naudojamos BCG vakcinos tyrimas Malawi (Afrika) kuriame dalyvavo 120.000 vaikų įrodė, kad BCG neturi įtakos sergamumui plaučių tbc. The Lancet, vol. 348, p17
1960 PSAO tyrė BCG efektyvumą Indijos Madraso provincijoje. Dalyvavo dvi grupės po 375.000 žmonių – vakcinuotų ir kontrolinė. Po 7 metų studija buvo nutraukta dėl ,,etinių” priežasčių. Daugiau tbc atvejų užregistruota pasitaikė vakcinuotoje grupėje. Išvada buvo – ,,BCG efektyvumas – 0%”. Bailey GVJ, Narain R, Mayurnath S, Vallisliayee SRS, GuldJ. Tuberculosis prevention trial, Madras Inj J Med Res 72 (suppl)Jul 1980:1-74
1970 m. atlikus studiją Indijoje (stebėta 260.000 žmonių, daugiausiai vaikų), daugiau ir sunkesnių tbc atvejų užfiksuota vakcinuotų grupėje nei kontrolinėje. The Lancet 12/1/80 p73
1992 kovo mėn. “The Lancet” organizuotame BCG tyrime dalyvavo 83.000 žmonių, nerasta duomenų, kad BCG turėtų įtakos sergamumui tbc.
Prancūzijoje užregistruoti 62 atvejai, kuomet ligoninės darbuotojai užsikrėtė tuberkulioze. Visi jie buvo paskiepyti. Germanaud J. BCG vaccination and healthcare workers. BMJ 1993;306:651-2 23 Malim AS, Young DR. Designing a vaccine for tuberculosis, BMJ 1996;312:1485
Tik praėjus 27 metams po studijos rezultatų paskelbimo, 1998 kovą BCG vakcinacija buvo sustabdyta Vokietijoje, 1998 spalį – Šveicarijoje, o 2000 kovą – Austrijoje.
Olandijoje sergamumas tbc žemiausias Europoje, nors čia ir netaikyta vakcinacija BCG. Nuo 1850 iki 1980 sergamumas tbc čia sumažėjo nuo 270 iki mažiau kaip 1 atvejo 100.000 gyventojų.
Taigi, šalyse, kur niekada nebuvo BCG vakcinacijos programos, pvz., Olandijoje ir JAV, mirtingumas nuo TBC mažėjo lygiai taip pat, kaip ir šalyse, kur vakcinacija taikoma.
Šiuo metu sergamumas TBC linkęs didėti ir kai kur įgauna epidemijų pobūdį. Priežastys – tos pačios, kaip ir anksčiau: skurdas, didelis gyventojų tankumas, sanitarijos būklė, netinkama dieta, nedarbas, migracija, t.y. daugiausiai lemia socialinis faktorius.
Žiūrint iš homeopatijos pozicijų, nuo pat pirmų dienų pradėtas skiepijimas BCG (susilpninta M. tuberculosis kultūra) gali būti taip vadinamo tuberkulinizmo (kitaip – tuberkulininio miazmo) priežastis. Tam ypač daug dėmesio skyrė Prancūzų mokykla vadovaujama L.Vanier. Nors tokiais atvejais ir nerandama mikobakterijų, neretai sutinkamas pakitęs organizmo reaktyvumas, primenantis tbc. Dažnai tokiais atvejais veiksmingas būna Tuberculinum (potencijuoto tbc nozodo, kurį, beje, iš homeopatų “pasiskolino” R. Koch) skyrimas.

DPT vakcina

DPT (Diphtheria, Pertussis, Tetanus) – liet. KDS (kokliušas, difterija, stabligė)
Skiepijama 3 mėn. » 4,5 mėn. » 6 mėn. » 18 mėn. » 6-7 m (DT) » 15-16 m (DT).
Tai bene daugiausiai pašalinių reakcijų sukelianti vakcina.
JAV per 39 mėn. periodą nuo 1990 liepos iki 1993 lapkričio VAERS gavo 54.072 pranešimus apie pašalinį DTP poveikį. Iš jų 12.504 atvejai oficialiai pripažinti susiję su DTP įskaitant ir 471 mirties atvejus.
Statistikos duomenimis stipri reakcija būna maždaug 1 vaikui iš 175, o 1 iš 300 atsiranda traukuliai.
JAV vieno DTP skiepo kaina išaugo nuo 0,11$ 1982 iki 11,40$ 1987 m. Nuo kiekvieno skiepo 8$ buvo atidedami kompensacijoms už pašalines reakcijas sumokėti. The Vine, Issue 7, Jan 1994, Nambour, Qld
Japonijoje 1970 – 1974 metais, kai pirmas DTP skiepas buvo atliekamas 3-5 mėn. amžiuje, buvo išmokėtos kompensacijos dėl 57 negrįžtamų stiprių pažeidimų bei 37 mirčių, sukeltų DTP vakcinos. Pirmą DTP skiepą atidėjus iki 24 mėn. amžiaus, 1975 – 1980 metais sunkių pasekmių sumažėjo iki 8, mirčių – iki 3 (t.y. 85-90%), o pagal mažiausią kūdikių mirtingumą Japonija pakilo iš 17-tos vietos į I-ąją pasaulyje.

Kokliušas. 1979 m. Švedijoje atsisakyta kokliušo vakcinos dėl jos neefektyvumo. 1978 m. 84% iš 5.140 susirgusių vaikų buvo paskiepyti 3 kartus! BMJ 283:696-697, 1981 Švedijoje šiuo metu kūdikių mirštamumo rodiklis vienas žemiausių pasaulyje.
1970 – 1990 m. Didžiojoje Britanijoje užfiksuota 200.000 kokliušo atvejų, kuomet susirgo pilnai paskiepyti vaikai.
1994 m. New England Journal of Medicine liepos mėn. numeryje paskelbta studija rodo, kad daugiau kaip 80% vaikų iki 5 metų amžiaus susirgusių kokliušu buvo pilnai vakcinuoti.
Bent jau nuo 1970-ųjų žinoma, kad kokliušo vakcina eksperimentuose su gyvūnais stimuliuoja insulino produkciją, vėliau to pasekoje vystosi kasos Langerhanso salelių išsekimas bei destrukcija (cukr. diabetas). B.L. Furman, A.C. Wardlaw and L.Q. Stevenson, „Bordetella Pertussis-Induced Hyperinsulinemia Without Marked Hypoglycemia: A Paradox Explained.“ British Journal of Experimental Pathology 62 (1981), 504-511. 1978 m. danų tyrinėtojai Hannik ir Cohen pastebėjo, kad vaikams, kuriems išsivystė rimtos pašalinės reakcijos po kokliušo vakcinos, būna sutrikusi gliukozės kiekio kraujyje reguliacija. 1979 m. vokiečių mokslininkai Hennessen ir Quast nustatė, kad 59 iš 149 vaikų, kuriems po DTP pasireiškė pašalinės reakcijos, išsivystė ir hipoglikemija.
1974 m. pasirodė pirma studija apie kokliušo vakcinos sukeltas neurologines komplikacijas, sukėlusi nerimą tėvams ir kai kuriems gydytojams. Kaip atsakas į tai atliktas didelis tyrimas, 1976-1979 m. stebėti 2-35 mėn. vaikai.
1986 m. Švedijoje atlikti japoniškos aceliulinės kokliušo vakcinos tyrimai, kuriuose dalyvavo 3.800 vaikų nuo 6 iki 11 mėn amžiaus. Dvi grupės po 1,400 vaikų gavo bandomas vakcinas, likę 950 “placebo”(tirpalą, kurio sudėtyje buvo formalino, timerosalio ir aliuminio fosfato!). Praėjus 24 val. po injekcijos, visose trijose grupėse gautas panašus pašalinių reakcijų skaičius: vėmimas (apie 4), karščiavimas (5,4), ir mieguistumas (6,7). Iš esmės tai smegenų edemai arba encefalitui būdinga simptomatika, ir įdomu tai, kad šiuos neurologinius simptomus sukelia vakcinoje esantys priedai, esantys praktiškai visų vakcinų sudėtyje. Toliau visi tyrime dalyvave vaikai buvo sekami 15 mėn. Buvo nustatyta, kad nėra koreliacijos tarp po skiepijimo išmatuotos antikūnų koncentracijos serume bei atsparumo nuo kokliušo. 11 vaikų iš grupių, skiepytų kokliušo vakcinomis susirgo sisteminėmis bakterinėmis infekcijomis, 4 iš jų mirė. Iš “placebo” grupės sisteminėmis infekcijomis susirgo 5 vaikai, visi išgyveno. Tyrimas buvo baigtas 1987 m., aceleliunė vakcina neaprobuota, kadangi jos efektyvumas buvo dar mažesnis nei įprastinės (kurios atsisakyta dar 1979 m.).
1991 m. Aliaskoje atliktas tyrimas rodo, kad yra sąsaja tarp DTP skiepo ir invazinių bakterinių infekcijų, ypač po 3-iojo DTP skiepo (vystosi sensibilizacija infekcinėms ligoms dėl pakartitonų svetimų antigenų injekcijų). Kitų tyrimų rezultatais daugumas invazinių bakterinių infekcijų būna tarp 31 ir 60 dienų po DTP skiepo ar OPV. Kai kurie tyrinėtojai taip pat sieja Haemophilus influenzae infekcijų augimą su DTP skiepais. Paprastai tariant, paskiepyti vaikai infekcinėmis ligomis serga dažniau ir sunkiau.
Reiktų pastebėti, kad kokliušas pakankamai gerai pasiduoda gydymui homeopatiniais vaistais.

Stabligė. Kaip gali vakcina apsaugoti nuo stabligės, jei persirgus stablige nesusiformuoja ilgalaikis imunitetas šiai ligai? Stabligės rizika jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams yra be galo maža. Atsižvelgiant į tai, kad naujagimio nervų sistema dar tik formuojasi, ir nėra visiškai aišku, kaip ji reaguoja į tetanus toksoidą, kai kurie tyrinėtojai rekomenduoja neskiepyti vaikų iki 12 mėn. amžiaus. Iv. Šalių statistika rodo, kad ši vakcina neapsaugo nuo stabligės. Robert Koch Institutas (Vokietija) pripažįsta, kad 2/3 žmonių, susirgę stablige būna paskiepyti. Bundesgesundheitsblatt 2/1998

Difterija. Čia panašiai išeina, kaip ir su stablige. Pripažinta, jog bent 80% gyventojų turėtų būti paskiepyta, kad išvengtume epidemijų. Vokiškai kalbančiose šalyse paskiepyta apie 25-30% suaugusiųjų, tačiau ten epidemijų nėra. Difteriją pirmiausiai iššaukia blogos socialinės ir ekonominės sąlygos. Rusijoje ir Ukrainoje iki šiol pasitaiko difterijos protrūkių, nežiūrint to, kad paskiepyta ten daugiau kaip 90% gyventojų (ir dar šveicariška vakcina). Hardy I.R.B. et al, Lancet 347:1739-1744; Rich V. 1996, Versagen der Diphtherieimpfung in Ukraine, Lancet, 347:1686; Dittmann, S., 19956 Diphtherie-Kampagne in der Ukraine, Lancet, 348: 1244.
1969 m. Čikagoje difterijos epidemijos metu iš susirgusių 25% buvo paskiepyti, ir 12% nustatytas aukštas antikūnų titras.

MMR – tymai, epid. parotitas (kiaulytė) ir raudonukė

Skiepijama: 15-16,5 mėn., 12 metų.
Tymais, kiaulyte ir raudonuke vaikai retai kada serga sunkiai. Pasveikus išlieka imunitetas visam gyvenimui. Be to, homeopatija čia irgi gali padėti išvengti komplikacijų ir greičiau pasveikti. Nuo seno žinoma, kad vaikiškos ligos yra reikalingos imuninės sistemos vystymuisi. Tai tarsi savotiška mokykla prieš susiduriant su kur kas sunkesnėmis užduotimis. Keletas studijų patvirtino, jog šios ligos (ypač tymai) sumažina riziką vėliau susirgti astma ir kiaušidžių vėžiu. Viera Scheibner, Vaccination, 1993, p. xx, p. 97; West, 1966; Cancer 1966; Lancet 1985; (re: asthma prevention: Lancet 1996, 1999). Jau vien tai turėtų iškelti klausimą apie šios vakcinos reikalingumą.
Be to pradėjus skiepyti kūdikius nuo vaikiškų infekcinių ligų, jomis dažniau ėmė sirgti paaugliai bei suaugusieji, kas ypač nepalanku.

Raudonukė. Pagrindinis motyvas skiepytis – „įgimtos raudonukės sindromo“ rizika vaisiui, kuomet raudonuke suserga nėščioji pirmo nėštumo trimestro metu. Tačiau jei natūraliai persirgus raudonuke imunitetas šiai ligai išlieka visam gyvenimui, tai paskiepijus jis su metais silpsta, ir išlieka vėliau susirgti raudonuke. http://www.vaccinationnews.com/Scandals/July_17_02/waning_vaccine.htm
Šveicarijoje 1995 – 2001 m. užregistruoti 4 raudonukės sukeltos emriopatijos atvejai, tačiau 2 moterys buvo pilnai paskiepytos nuo raudonukės. Daugiau aprašytų panašių atvejų – http://www.vaccinationnews.com/Scandals/July_17_02/congenital_rubella_after_vax.htm
1984 m. Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad apie 61 % mergaičių iki paskiepijant jau turėjo imunitetą šiai ligai, kaip beje ir 76% 18 – 23 m. amžiaus vyrai.
Šiuo metu raudonuke serga daugiau paaugliai (15 ir daugiau metų amžiaus).
1970 m. JAV Sveikatos, Švietimo ir Socialinės Apsaugos departamentas pranešė, kad 26% paskiepytų vaikų išsivystė artralgija ir artritas. 1991 m. The Institute of Medicine (JAV) pranešė apie sąsajas tarp raudonukės vakcinos ir 13 – 15% ūmaus artrito atvejų suagusioms moterims. Žinoma, kad išbandant raudonukės vakciną, apie 40% paskiepytų jautė sąnarių skausmus.
Howson CP, Katz M, Johnston RB Jr, Fineberg HV. Chronic arthritis after rubella vaccination. Clin Infect Dis.1992;15(2):307-12.
Tingle AJ, Mitchell LA, Grace M, Middleton P, Mathias R, MacWilliam L, Chalmers A. Randomised double-blind placebo-controlled study on adverse effects of rubella immunization in seronegative women. Lancet 1997;349(9061):1277-81.
Weibel RE, Benor DE. 1996. Chronic arthropathy and musculoskeletal symptoms associated with rubella vaccines. A review of 124 claims submitted to the National Vaccine Injury Compensation Program. Arthritis Rheum. 1996;39(9):1529-34.
1981 m. JAMA (Journal of American Medical Association) duomenimis 90% akušerių bei 66% pediatrų atsisakė skiepytis nuo raudonukės.

Tymai geriausiai atskleidžia vaikiškų infekcinių ligų paskirtį ir vakcinacijos paradigmos klaidingumą.
Polinkis lėtinėms kvėpavimo takų ir kt. infekcijoms dažnai praeina persirgus tymais. Drs. Buehler, Wolf, Sociale Hygiene, Merkblatt 114; Kummer, Der Merkurstab1992, 3: 180-189.
Trečiojo pasaulio šalyse tokiems vaikams mažesnė tikimybė susirgti maliarija ar parazitų sukeltomis ligomis. Rooth, I., Lancet 1985, 1(8419): 1-4.
Palengvėja lėtinių ligų eiga (psoriazė, lėt. inkstų ligos) – pvz., Bazelyje (Šveicarija) iki 1960 m. vaikams, sergantiems lėtinėmis inkstų infekcijomis, gydymo tikslais sudarydavo sąlygas užsikrėsti tymais.
Krūties vėžio rika sumažėja daugiau kaip 50%. Albonico H.-U., Med. Hypothesies, 198, 51(4): 315-320.
Išsėtine skleroze mažiau serga žmonės, vaikystėje parsirgę tymais. Kasselring, Schweiz. Med. Wochenschrift, 1990
Šienlige vaikai, persirgę tymais, serga kur kas rečiau už paskiepytus nuo tymų. Lewis et al, Cin. Exp Allergy 1998, 28(12): 1493-1500.
Didelė studija, atlikta Afrikoje, parodė, kad tymais persirgę vaikai 50% rečiau serga alergija nei paskiepyti. Paunio, M., JAMA 2000, 283: 343-346; Shaheen S.O. Lancet 1996, 347: 1792-1796.
Dar daugiau, persirgti tymai sumažina imuninės sistemos bei odos ligų, taip pat degeneracinių kremzlių bei kaulų ligų, navikų tikimybę. Ronne, T. Lancet 1995, 1(8149): 1-4
Amerikiečių bei anglų tyrinėtojai atrado, kad suaugusioms moterims mažesnė tikimybė susirgti kiaušidžių vėžiu, jei jos vaikystėje persirgo tymais.
Dvylika metų trukusi studija Suomijoje parodė, kad 7 iš 9 paskiepytų vaikų užsikrėtė tymais nuo sergančių brolių ar seserų.
Kitas nerimą keliantis reiškinys yra atipiniai tymai, atsiradę po vakcinos įvedimo. 1967 m. JAV aprašyti 10 tokių atvejų vaikams, kurie prieš 5-6 m. buvo paskiepyti. 9 iš jų išsivystė pneumonijos, nepasiduodančios gydymui. Atipiniais tymais dažniau serga vakcinuoti, jie sunkiau pasiduoda gydymui, dažniau komplikuojasi pneumonija ar meningitu. Pradėjus skiepyti nuo tymų JAV encefalito, kaip tymų komplikacijos atvejų, padaugėjo 10 kartų. CDC, MMRW 1995, 26: 486-497
Daug tyrimų įvairiuose medicininiuose leidiniuose sieja tymų vakciną su įvairiomis neurologinėmis bei kitomis komplikacijomis. http://www.whale.to/v/measles_vacc.html
Iki skiepijimo tymais sirgo 5-9 metų vaikai. Pradėjus skiepyti 64% susirgusiųjų buvo vyresni nei 10 m. Kalifornijos Universitete kilusios epidemijos metu sirgo 20-24 metų jaunuoliai, 91% kurių buvo paskiepyti. „Explosive School-based Measles Outbreak Intense Exposure May Have Resulted in High Risk, Even Among Revaccinees,“ Mikko Paunio (Department of Public Health, Helsinki University, published in the American Journal of Epidemiology,1998. Nuo 1981 m. JAV tymais sirgo ir suaugę, ir vaikai iki 2m. amžiaus (paskiepytų ir nepersirgusių tymais motinų pienas neapsaugo naujagimių nuo tymų).

Epideminis parotitas (kiaulytė). Vaikai paprastai serga lengva forma, o suaugusiems galimi rimti neurologiniai pažeidimai. Paaugliams berniukams bei suaugusiems vyrams 20-30% atvejų būna orchito simptomatika.
Pradėjus skiepyti, apie 1980 m. atsirado pranešimų apie atipinę kiaulytę, kuria suserga paskiepyti. Ji pasireiškia karščiavimu, apetito netekimu, pykinimu bei išplitusiu bėrimu.
1981 m. – epidemija masačiusetso valstijoje JAV. Iš 33 susirgusiųjų 29 buvo paskiepyti. Nuo 1986 m. JAV epidemijų daugėja, dažnai tarp aukštųjų mokyklų studentų.
Šveicarijoje epid. parotito epidemija siautė nuo 1999 m. rudens iki 2000 m. pavasario. Šveicarijos Federalinė Sveikatos Taryba (BAG) pripažino, jog daugiau kaip 75% susirgusių buvo pilnai paskiepyti. BAG, Bulletin 21, 20.5.2002

MMR-II (Merc and Co.) yra ,,gyva” vakcina, kurios gamybai naudojamos žmogaus embrionų, gautų po abortų, ląstelės. Jos sudėtyje taip yra ir aliuminio junginys, galintis sukelti smegenų pažeidimą.
Rimtesnės galimos MMR vakcinos komplikacijos: bendras vystymosi atsilikimas, traukuliai, uždegiminė žarnų liga, klausos praradimas, lėt. artritas, encefalitas ir aseptinis meningitas. For a list of these reports, go to: http://www.whale.to/vaccines/mmr8.html
Manoma, kad MMR susijusi su autizmo epidemija JAV (taip pat ir kitose valstybėse, tik ne visur tam skiriamas toks dėmesys). Šiuo metu vienam iš 300-500 vaikų JAV išsivysto autizmas, kai 1978 m. taip būdavo 1 iš 10.000 (žr. lentelę). Vėlyvas autizmas reiškia, kad iki tol normaliai besivystančiam vaikui atsiranda stiprūs pilvo spazmai, hiperaktyvumas, sutrinka pažintinė bei socialinė funkcija, elgesys tampa labai agresyvus. Testimony by Dr. Mary Megson, MD, the American Academy of Pediatrics before the Government Reform Committee Hearing on Vaccines and Autism, April 6, 2000, Chairman: Representative Dan Burton. See also „Autism and Vaccine,“ Tim O’Shea, D.C., May 29, 2001: www.chiroweb.com. An especially comprehensive, 40-page report titled „MMR and Late-Onset Autism“ by David Thrower from March 2001 is also available at this site.

ANTRĄ DALĮ SKAITYKITE ČIA:

tuti.lt/skiepai-naudingi-ar-zalingi-antra-dalis/

 

Įvertink šį įrašą

Patiko? Pasidalink tai su draugais!
0