Sveikinimai išleistuvių progą

Be kategorijos

Sveikinimai išleistuvių progą

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo Ūkanotoj gegužio nakty… Šįryt visos kadieniškos knygos Ir visi užrašai užversti. Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs Laukėt be galo seniai, O gal metai jums buvo trumpučiai Kaip keli paprasti sakiniai. Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos. Cituojate Grino „Raudonas bures“… Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau, Pasirodo, nei lygtį išspręst. Nėra užrašuos panašių variantų, Taisyklių pritaikyti čia negali. Bet aidi skambutis…Ir moko gyventi, Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas… Jus akimis lydės išmarginta lenta Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm, Liūdės ant suolo palikta knyga… Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės, Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…
Būkit kaip medžiai tvirti, Vėjų, audrų nebijokit. Savo jaunystei, savo likimui Širdį ir ranką paduokit.

Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! Be kitų, kelyje jus telydi Išmintis ir sena, ir gili: Už banknotą ne viską nupirksi. O parduot už jį viską gali.

 

 

Tavo dienos – smalsios vaiko akys, Krykštavimas, klaidos mūs darbuos. Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios, Mokančios mylėt ir neišduot.

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių… O nuo šiandien jau niekas į klasę Nebekvies, nebešauks varpeliu…

Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

 

O Jūs skubat, Pašėlusiai skubat užaugti, Kad nemokytų nieks ir nebartų, Nors ir žinot, jog daug ką paliekat Už simboliškų pasakos vartų.
Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.

Nurimus žemė snaudžia mums po kojom, Nakties tyloj užmigs jauni. Mes einame sutikti naujo ryto, Pirmųjų aukso saulės spindulių. Paglamonėt berželio pumpurų dažytų, Ištarti: – Žeme, aš tave myliu! Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio, Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau. Žinau, kad daugelis nesusitiksim, Kad mūs keliai bus saulės išskirti, Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.

Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti.

Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam. Nori,- lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką. Nori,- klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt… Gaila visko iš karto netekti, viką šičia palikti. Nori,- aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukeliu, Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.
Ant lentos juodos – kas rytą naujos datos, Tarsi laikas – trupanti kreida, Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai, Išrašyta formulėm lenta. Jūsų lydimi ateinam ir išeinam, Kitos rankos mūsų suolus lies. Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos, Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės. Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo. Saulėti rugsėjai keisis, belsis… Ačiū, kad mums negailėjot šilumos Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.

Mokykla tarsi motinos rankos Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Jūs mus mokot mylėti pasaulį, Gerbti žmogų ir gėrį suprasti, Kovoje už šviesesnį rytojų Būties prasmę ir laimę surasti Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat Ir džiaugiatės, pamatę daigus… Ir kas metai auksinį rugsėjį Vėl su meile sutinkate mus. O mokytoja, kiek dug dar nežinau, Beveik dar viso neišspręstos lygtys… Skolų nė pusės dar negrąžinau, Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti… Vėl varpelis ataidi, nuaidi Taip kas metai, diena iš dienos. Kol raukšlelės nubers tavo veidą, Kol plaukai sidabru nušarmos. Plaukai pabalę, puslapiai išblukę. Visa esi Tu amžina knyga,- Tu būsi mums lyg pasaka be galo Visų darbų pradžia ir pabaiga.
Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti, Gal dar truputį paliūdėt? Ne! Kai geros akys švyti, Žiburėliais šildžiusios mane, Kai jos klasėj metų metais sekė, Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau. Ir norėtųs šiandien, mielos akys, Dar į jus pažvelgti atidžiau. Paieškot jose legendų, miestų, Pasivyt lakiausias svajones, Kad gražiausi tiltai nusitiestų Tarp vaikystės, jūsų ir manęs. Kad netektų niekad nusivilti Tuo, ką jūsų akyse mačiau, Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti Užu paukščio skrydį dar aukščiau. Nes svajonė niekad nesudūžta, Jeigu ji ugninga ir tikra, Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą, Net ir vėlyviausiam vakare.

Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, Nešauks į klasę jis daugiau, Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk, Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais, Paskui gyveniman keliauk. Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi, Net jei mokykloj negirdėjai apie tai. Gyvenime neskambina skambučiai, Gyventi šaukia skambantys varpai.
Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu… O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli…

Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,- Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti… Pavasaris jau beldžiasi už vartų, Naujom spalvom pasaulis švyti. Kitokie šiandien Jūs atrodot,- Nuoširdūs, tyliai susikaupę, Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu, Skambutis paskutinis Jūsų laukia..

Jūs išmokėte knygą mylėti, Nesiskirti su ja niekada. Ir akimirka tapo saulėta, Kai pavirto į žodį kreida..

Ir vėl Skridimas tartum gulbių Sparnų šnarėjimas vaiskus. Kur lekiat jūs Rausva padange? Kur nešat Ilgesio jausmus? Katroj šaly, Katroj pakrantėj Jaunystės nerimas suglaus sparnus? O mūsų gulbės Į tuos pilkuosius ančiukus Dabar jau nepanašios. Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios. Tik nepraraskit jų, Kai skrisite per temstančius miškus Šviesaus likimo pasitikt. O mums, čia likusiems, Numeskite po plunksną mažą, Kad laukti jūsų Ir jūs sėkme tikėt Nebūtų taip sunku. Išeisi, palikęs vaikystę, Pirmąsias klaidas, paauglystę, Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai, Liūdės pamiršti sąsiuviniai. Trumpos pertraukos, jų šurmulys, Lentoje nebaigta užduotis, Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali, Paukščiai grįžta, o tu išeini. Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis: Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus, Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis Teks užverti duris ir palikti draugus. Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti, Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti Ir te laimė į kelią išlydi tave. Už šių mokyklos durų daug takelių, Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau? Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių, Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau. Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki, Jaunystės vėjas tau neleis nurimt. Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi, O ryt su likimu išeisi susitikt.

Išeini…Dar sustok minutėlei Ant mokyklos baltuojančių laiptų. Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot. Pajutai? Kažko širdį sugėlė. Papurgalvė vaikystė čia lieka, Pilnos juoko mokyklinės dienos… Ves į ateitį kelias ne vienas,- Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias. Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti, Gal skausmingai dvejoti ne kartą, Kas bebūtų, pats sau įsakyki: -Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo

Išeiname mes… Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.

Gyvenimas – tai ne lenta, Kur trinti galima Ir vėl rašyt iš naujo… Gyvenimas – Kur kiekviena klaida Įrėžiama į sąžinę, į kraują… *** Vaikystės soduose saulėtuos Prabėgo dienos kaip viena, Ir štai jau beldžias išsvajota Pilnametystės valanda. Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį – Tau horizontai atviri. Gyvenimu tauriu įrodyk, Kad Dievo dovaną turi…
Čia pažydo pirmoji draugystė, Čia skambėjo gražiausia daina. Neskubėki, sustoki, jaunyste, Su draugais, mokykla mylima! Balti vieškeliai kviečia išskristi Su kilniausiais troškimais visus. Mokslo dienos – džiaugsmu karalystės Liks širdy kaip akordas šviesus. Liks širdy paskutinis varpelis, Išlydėjęs pro klasės duris. Žodis mokytojų tyras ir geras, Ir draugų nuostabiųjų būrys.

Gal mes be reikalo apgailestaujame, Kad ir jaunystė baigias per anksti, Ir meilė, ir visi geri dalykai? Taip jau yra: ko maža, tas brangu.
Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję, Išmokę pirmą raidę parašyt. Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai.

Eisim jau. Girdi? Skambutis skamba! Paskutinį kartą paklausyk, Koks labai pažįstamas ir geras Tas mokyklos balso skambesys…

Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė, Čia praleidote savo gražiausius metus. Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti, Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
Sustok, įsiklausyk – Skambutis neeilinis. Nors daugelsyk girdėtas,- Šį kartą – paskutinis!

Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos, Mes čia jų viešėjom ištisas eiles. Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų, O dabar likimas mus kažkur nuves. Mokykla tarsi motinos rankos Ir globojo, ir baudė, ir guodė. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Mes išmokom suprasti čia tiesą, Tiksliai sverti dienas, minutes. Ir svajonės čia gimė mums šviesios – Darbu puošti tėvynės gretas. Tirti, baigt, ko kiti nesuspėjo, Kas dar laukia mūsų rankų jaunų. Lik sveika, mokykla, mes išeinam Tiesti žemėj į laimę kelių. Eisim jau! Už lango pavasaris bąla, Bet visiems mums atrodo per greit. Baigėm atkarpą didelio kelio, Net baugu, kad vieniems reikės eit. O leisk Tau, mokytojau, nusilenkti Už suteiktas žinias, už nuoširdumą, triūsą, Jūs mokėt, auklėjot ir kelią mums nurodėt, Gyvenime padės mums žodžiai Jūsų. Gėrio grūdus mumyse Jūs sėjot Ir džiaugėtės, pamatę daigus. Jūs, metus skaičiuodami rugsėjais, Mums gyvenimas tiesėt kelius.
Ačiū, kad padėjot mums daugiau žinoti, Laimės žiburėlį uždegėt kely. Nors sunku mums žodžiais šiandien padėkoti, Meilės kibirkštėlė neužges širdy. Tie metai mokykloj prabėgo taip greitai. Užaugom kaip medžiai. Metas išeiti. Metas surasti, kas žemėj mums skirta. Ir linksma, ir liūdna, kad laikas jau skirtis. Ir šiandien mūsų žingsnis tvirtas, Pečiai nelinksta nuo naštos. Gražiausios mūsų mintys – Jums paskirtos, Žiedai gražiausi – nuo mūsų laidos!
Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti.

Štai ir baigės vingiuotas takelis. Štai ir didelio kelio pradžia. Kur nuves šitas baltas kelias Per galulaukes mūsų gražias. Kaip pasiekti tą kalną, tą aukštumą, Nors atrodo – visai arti? Gero vėjo, sutinkant aušrą! Būkit savo svajonių verti! Gero kelio po saule, po debesiu, Po žaibu, po sparnu kregždės! Po laimingu lakštingalos klegesiu, Po rasota šviesa žvaigždės… Gero kelio!

Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti. Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, O reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!.. Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, Ar peštynes be priežasties koridoriaus gale. Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot Ir glostėt galvas, būdavot šalia. Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, Kai nuo išdaigų leipdavom juoku. Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė, Už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku… Dėkoju šiandien, tikiuosi Jus sutikti – Pasikalbėti, išsilieti, skolinga nebelikti!..
Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais, Į pamokas jau neskubėsit. Ir greit, išsiskyrę su savo draugais, Gyvenimą naują pradėsit.

Balta kreida taip greitai sutrupėjo, Dar prie lentos stovėjot neseniai… Jau tiek žiemų, tiek vasarų praėjo, Jau sparnelius pakėlėt, mano mokiniai…
Daug surasit. Kai ką ir prarasit. Daug pamiršit dienų margų. Bet kaip ėjot pritilę iš klasių Paskutinį kartą-vargu. Bus keliai, painios kryžkelės, stotys, Iš visokių giedosit gaidų. Bet skambiausioji visad kartosis Paskutinio skambučio aidu. Ginsit tiesą. Ir pasakas seksit (Kaip jas seka pasaulis seniai.) Susirinkę po daugelio metų, nustebsit, Kad gražiausi buvot čionai Tegu būna keliai Jūsų šviesūs, Neišblunka pasaulio viltis Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs, Nes ant Jūsų pečių-ateitis.
Patiko? Pasidalink tai su draugais!
error
0
BALSUOK UŽ STRAIPSNĮ
[Iš viso: 0 Vidutinis: 0]