2020-11-30

Tuti.LT

Tavo laisvalaikis internete

Tikrieji pasaulio valdovai – Vabzdžiai

Tikrieji pasaulio valdovai – Vabzdžiai

Vabzdžiai yra slaptoji mūsų planetos jėga. Mažyčiai gyviai paplito dėl tobulo kiaušinėlių “dizaino”: jie būna panašūs į nešvarumus, augalus, kabo ant šilko siūlų, plaukioja vandenyje, juos nešioja vėjas.

Nepuoselėkime iliuzijų: Žemė priklauso ne mums, o jiems, vabzdžiams. Mes net tiksliai nežinome, kiek yra jų rūšių. Pažiūrėjus iš arti, kai kurie vabzdžiai gali pasirodyti kaip ateiviai iš kitos planetos. Bet stebėtojui iš kosmoso mes, žmonės, atrodytume gyvenimo būdu išsiskirianti mažuma. Žemėje gyveno daugybė stuburinių rūšių, kurios vėl išmirė. Tuo tarpu vabzdžiai apgyvendino visus Žemės kampelius, kiekvieną pelkę ir kiekvieną medį. Biologijos vadovėliuose rašoma apie dinozaurų arba žinduolių erą. Tačiau nuo tada, kai pirmieji gyvūnai iš jūros išlipo į sausumą, Žemėje viešpatauja vabzdžiai.

Iš dalies žinome, kodėl jiems taip gerai sekasi. Paukščiai, ropliai ir žinduoliai rūpinasi savo palikuonimis, jauniklius aprūpina maistu ir kovoja, stengdamiesi juos apginti. Tokia elgsena vabzdžiams yra visiškai nebūdinga. Jie kliaunasi arba itin dideliu kiaušinėlių atsparumu, arba rafinuotais jų dėjimo būdais: žemėje, medienoje, po lapais, augalų stiebuose po vandeniu, kartais net kituose gyviuose. Pagrindinė vabzdžių sėkmingo išlikimo ir įvairovės priežastis – jie savo palikuonis į pasaulį paleidžia taip, kad kuo didesnis jų skaičius išgyventų. O tai priklauso nuo kiaušinėlių.

Prieš daugiau kaip 300 mln. metų vabzdžių kiaušiniai buvo dar lygūs ir apvalūs. Šiandien jie yra įvairūs kaip vietos, kuriose vabzdžiai gyvena. Kai kurie kiaušinėliai atrodo kaip nešvarumai, kiti primena augalų dalis; dauguma žmonių jų neatpažintų net ir laikydami rankose. Kai kurie kiaušinėliai kvėpuoja per vamzdelius, kuriuos iškiša iš vandens. Kiti kabo ant šilkinių siūlų, dar kitus nešioja vėjas arba jie prisiklijuoja prie musių nugarų. Jie gali būti oranžiniai, geltoni, turkio spalvos, tamsiai pilki arba dramblio kaulo atspalvio, būti su spygliukais, dėmėmis, spiralės arba juostelių formos. Labai galimas daiktas, kad čia veikė ne vien biologijos dėsniai. Jų išvaizda perša mintį apie menininką, kurio specializacija – miniatiūrinės formos. Ir vis dėlto šie šedevrai yra evoliucijos rezultatas. Kiekviename kiaušinėlyje auga gyvis, laukiantis tinkamo momento išsilaisvinti iš savo apvalkalo.

Iš esmės vabzdžio kiaušinėlis vystosi kaip ir bet koks kitas. Lukštas susidaro dar patelės pilve. Susijungus dviem lytinėms ląstelėms, pradeda vystytis vabzdžio lerva. Pamažu susiformuoja akys, ūseliai ir burnos organai. Embrionas kvėpuoja per savotiškus vožtuvus, per kuriuos į kiaušinėlį patenka deguonis ir išmetamas anglies dvideginis. Visa tai vyksta cukraus kruopelės dydžio darinyje – neįsivaizduojama, bet kartu visiškai įprasta. Taip prasidėjo daugumos Žemėje kada nors egzistavusių gyvūnų gyvenimas.

Kai kurių rūšių vabzdžiai deda daug pastangų apgauti natūralius priešus, o juos kartais savo ruožtu apmauna augalai, ant kurių jie ketina sudėti kiaušinius. Kadangi išsiritantys drugelių vikšrai nedvejodami suėda augalą, savo prieglobstį, kai kurių pasiflorų lapai yra su specialios formos ataugomis, primenančiomis drugelių kiaušinėlius. Pamačiusi tuos “kiaušinėlius”, drugelio patelė ieško kito augalo savo perams. Nors imitacija nėra tobula, bet drugelių regėjimas taip pat nėra geras.

Kadangi kiaušinėliuose yra labai daug maisto medžiagų, daugelis vabzdžių mėgsta savuosius dėti į kitų rūšių vabzdžių kiaušinėlius. Parazitės vapsvos ir musės dažnai turi ilgą kiaušdėtį, primenantį adatą vaistams leisti. Tokie parazitai sudaro apie 10 proc. visų vabzdžių rūšių. Tai pasiteisinęs egzistencijos būdas, už kurį baudžia tik viena grupė – hiperparazitai. Šie savo kiaušinėlius deda parazito kūne, o pastarieji – savo šeimininko kūne arba kiaušiniuose. Todėl iš daugelio drugelių kiaušinėlių ir vikšrų išsirita ne plaštakės, o mažytės parazituojančios vapsvos.

Tiesa, ir tarp vabzdžių yra rūšių, aktyviai besirūpinančių savo palikuonimis. Mėšlavabaliai iš ekskrementų suformuoja rutuliukus – maistą savo lervoms, maitvabaliai užkasa negyvus gyvūnus ir ant jų deda kiaušinėlius. Kai kurių rūšių tarakonai ką tik išsiritusias lervas nešiojasi ant nugaros. Tokių vabzdžių kiaušinėliai yra apvalūs, trapūs, jais reikia rūpintis kaip paukščių ir driežų kiaušiniais. Ir tai vyksta milijonus metų. Iš vabzdžių kiaušinėlių nauja gyvybė išsirisdavo dar gerokai prieš atsirandant žmogui. Tikriausiai tai vyks ir po to, kai mirs paskutinis žmogus. Visur aplink mus negirdimai aižėja kiaušinėlių lukštai, šešios mažytės kojytės veržiasi į pasaulį. Į savo pasaulį.

29