Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Europos Sąjungos gynybos stiprinimo klausimais stovime vietoje

Kovą bendra Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrų taryba patvirtino ES strateginį kompasą − strategines ES gaires saugumo ir gynybos srityje ateinantiems 5 – 10 metų. Ir nors Strateginis kompasas yra laikomas reikšmingu poslinkiu ES kolektyvinėse karinėse ambicijose, kurios istoriškai buvo menkos, Lietuvoje šis įvykis dėmesio nesusilaukė. Galbūt dėl to, kad nelabai tikimasi realių saugumo pokyčių Lietuvai ir regionui?

Reaguodama į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, ES pagaliau parodė, kad gali būti pajėgi ir ryžtinga užsienio politikos veikėja. Pirmą kartą ES valstybės paskelbė bendrą grėsmės vertinimą, bendrą viziją ir išsamius ES saugumo ir gynybos tikslus.

Strateginiame kompase galime įžvelgti keletą teigiamų aspektų – pavyzdžiui, ES valstybių narių įsipareigojimą iš esmės padidinti savo išlaidas gynybai. Taip pat planuojama stiprinti valstybių narių gebėjimą bendrai finansuoti mokslinių tyrimų ir plėtros ir bendrai investuoti į gynybinius pajėgumus. „Pagaminta Europoje“ raginimo užkulisiuose kalbama apie stiprų didžiųjų ES ekonomikų spaudimą Europos valstybėms įsigyti jų gamintojų ginkluotę ir karinę įrangą. Nežiūrint to, valstybėms siekiant išlaikyti glaudžius dvišalius santykius su NATO galingosiomis valstybėmis, faktorius „pagaminta Europoje“ ne visada tampa lemiamu. Gynybos sektoriaus įsigijimuose yra nemažai užsienio politikos, tačiau šiai temai reikėtų skirti atskirą apžvalgą.

Kitas teigiamas pokytis naujajame Strateginiame kompase – ryškus ES retorikos apie Rusiją pasikeitimas. Jei ankstyvieji, rengti dar iki karo Ukrainoje, strateginio kompaso juodraščiai pasižymėjo diplomatiniu požiūriu, kai galimas priešas neįvardijamas, tai patvirtintame dokumente Rusija įvardijama kaip agresorė prieš savo kaimynę ir kaip grėsmė Europai. Šiandien Vakarų pasaulyje Baltijos šalys nebevadinamos „rusofobiškomis“ ir „negalinčiomis atleisti istorinių nuoskaudų“ – šiandien Rusijos priešiškumas ir agresija viso demokratinio pasaulio atžvilgiu visiems yra akivaizdūs.

Neabejotina, kad už šių metų kovą pasiektą ES susitarimą saugumo ir gynybos srityje turime būti dėkingi Ukrainai, taip didvyriškai besikaunančiai už Europos laisvę bei vertybes ir pademonstravusiai visai Europai ir pasauliui, kad tik būdami vieningi galime būti stiprūs ir nenugalimi.

Savo kolegas Europos parlamente ne kartą raginau vienytis ir priimti reikiamus sprendimus. Jau prasidėjus karui, š. m. vasario mėnesį vykusioje sesijoje kolegoms dėsčiau, kad Europa gerokai per ilgai nesugeba kalbėti vienu balsu. Rimtai galvojant apie strateginę autonomiją ar strateginę atsakomybę saugumo ir gynybos politikoje, būtina skirti tam reikiamus resursus ir paversti sprendimų priėmimą gerokai spartesniu, be galimybės kažkam sulaikyti sprendimus dėl savo smulkių nacionalinių interesų.

ES institucijų atstovai, kaip ir kai kurių ES valstybių lyderiai, džiaugiasi valstybių pasiektu susitarimu, Strateginį kompasą vadina „lūžio tašku Europos Sąjungai kaip saugumo teikėjai ir svarbiu žingsniu Europos saugumo ir gynybos politikai“, ryžtingai teigia, jog ES „tai tik pradžia“ ir didžiausias proveržis – ateityje. Jau dabar Strateginis kompasas vadinamas „gerokai pakoreguota ir „raumeningesne“ karine strategija“.

Ir vis dėl to naujasis Strateginis kompasas kritikų jau vadinamas „pasenusiu“. Priežastys įvardinamos įvairios. Pradedant tuo, kad galutiniai naujojo kompaso užmojai yra kuklūs – numatoma sukurti tik 5 tūkstančių karių ES greito dislokavimo pajėgas. Vertinant galimų valstybių agresorių karines pajėgas, bei identifikuotas pamokas iš Rusijos įvykdyto Ukrainos užpuolimo, akivaizdu, jog toks ES Greitojo dislokavimo pajėgų skaičius yra tik simbolinis. Kita labai rimta kliūtis realiam ES gynybos stiprinimui – tai nepakankamai pajėgus ES operacijų štabas. Neišvysčius reikiamo šio ES operacijų planavimo, organizavimo ir koordinavimo štabo, labai pagrįstais yra kritikų klausimai kaip veiks greito dislokavimo pajėgumai, kurie treniruotis pratybose turėtų pradėti 2023 m., o pilnas operacinis pajėgumas turėtų būti pasiektas iki 2025 m.

Kita Strateginio kompaso silpnybė – sąveika ir gynybos partnerystė su galingosiomis NATO valstybėmis (pvz. Jungtinė Karalystė, Norvegija). Strateginiame kompase deklaruojamas siekis sustiprinti strategines partnerystes su NATO ir JT per labiau struktūrizuotą politinį dialogą, taip pat operatyvinį ir teminį bendradarbiavimą, pabrėžiama jog „stipresnė ir pajėgesnė ES saugumo ir gynybos srityje teigiamai prisidės prie pasaulinio ir transatlantinio saugumo ir papildys NATO, kuri išlieka jos narių kolektyvinės gynybos pagrindu“. Tačiau kritikai įžvelgia, kad kai kurių dvišalių santykių svarba siekiant nustatytų saugumo ir gynybos tikslų, ES strateginiame kompase nėra pakankamai pabrėžta ir paaiškinta, tuo tarpu kai kurioms valstybėms yra skirtas pakankamai didelis dėmesys. Neabejojama, kad NATO aljanso valstybės karinės agresijos Europoje atžvilgiu vykdys savo 5 straipsnio įsipareigojimus, tačiau dvišalio bendradarbiavimo klausimais baiminamasi tam tikrų „šaltukų“ atsiradimo.

Vienu iš didžiausių naujojo Strateginio kompaso trūkumu laikoma tai, kad realaus Europos saugumo ir apginamumo jis nepadidina tiek, kiek šiandien to reikėtų. Tai yra todėl, kad ES, kurdama ES Greitojo dislokavimo pajėgas, ir vėl rengiasi veikti tik už ES ribų. Kalbant apie realų ES valstybių apginamumą, Strateginiame kompase yra pabrėžiama ES savitarpio pagalbos sąlyga, įpareigojanti nares padėti „visomis jų galimomis priemonėmis“ toms narėms, kurios susiduria su ginkluota agresija“. Šis ES valstybių narių „susitarimas“ nei kiek nepriartėjo prie NATO 5 straipsnio teigiamų garantijų, jis vis dar liko artimas principui „skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas“. Tam tikri teiginiai Strateginiame kompase, pavyzdžiui tokie kaip: „Kartu įgyvendinsime savo bendrus saugumo ir gynybos tikslus, kad sukurtume Europos Sąjungą, kuri saugotų savo piliečius, vertybes ir interesus bei prisidėtų prie tarptautinės taikos ir saugumo“ Europos valstybių gynybos stiprinimo srityje nerodo jokio pokyčio gynybos stiprinimo srityje. Ir toliau ES savo nares „saugo“, bet ne „gina“ – tuo tarpu tik pasirengimas gynybai yra saugumo garantas. Todėl Lietuvos atveju bent jau artimiausią dešimtmetį tik narystė NATO laikytina realiu saugumo garantu.

33