Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Įsiskolinę lietuviai neatmeta asmeninio bankroto galimybės – ką apie jį reikėtų žinoti

Asmeninis bankrotas visuomenėje neretai vertinamas kaip bandymas pabėgti nuo finansinės atsakomybės ir užgriuvusių skolų. Tačiau iš tiesų šis procesas gali tapti priemone suderinti skolininko bei kreditoriaus interesus ir imtis skolų grąžinimo. Reprezentatyvios šalies gyventojų apklausos duomenys atskleidžia, kad beveik trečdalis įsiskolinusių gyventojų svarsto asmeninio bankroto galimybę.

Pagrindinis asmeninio bankroto tikslas – visai ne „išlipti iš balos sausam“, o sudaryti skolininko mokumo atkūrimo planą, kurio sąlygas apibrėžia Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Taip į skolas įklimpęs žmogus turi galimybę grįžti į normalų gyvenimą, o kreditorius – atgauti bent dalį skolų.

Skolų, dėl kurių su jais yra susisiekę skolų išieškojimo įmonės ar antstoliai, turi beveik 1 iš 10 gyventojų, o 28 proc. jų yra linkę apsvarstyti asmeninio bankroto galimybę.

Kada galite būti paskelbtas nemokiu

Asmeninį bankrotą turi inicijuoti pats skolininkas, kreipdamasis į teismą, tačiau prieš tai jis turėtų įsitikinti, kad atitinka įstatymo reikalavimus. Taip pat svarbu paminėti, kad antstolius ir kreditorius apie planuojamą asmeninio bankroto bylos iškėlimą reikia informuoti ne mažiau nei prieš mėnesį iki kreipimosi į teismą.

Kad asmuo būtų paskelbtas nemokiu, jo pradelsti mokėjimai turi viršyti 25 minimaliąsias mėnesines algas (šiuo metu – 18 250 eurų), o skolos turėtų būti susidariusios ne dėl tyčinių veiksmų. Kitaip tariant, bet kokia neteisėta veikla ar sąmoningi veiksmai, vedę į skolų susidarymą, užkerta kelią bankroto procesui.

Be to, svarbu žinoti, kad į pradelstų mokėjimų sumą neįtraukiamos tokios nenurašomos skolos, kaip įsiskolinimai dėl vaikų išlaikymo, baudos už administracinius nusižengimus ir skolos dėl padarytų nusikaltimų.

Teismui svarbus ir gyventojo pajamų, išlaidų bei skolos dydžio santykis, nes vertinant nemokumą naudojama „protingo laiko“, per kurį būtų įmanoma grąžinti skolą, sąvoka. Nors kiekvienu atveju laikotarpis gali skirtis, jis dažnai sutampa su 3 metais, kuriuos trunka bankroto procesas.

Jei teismas, įvertinęs aplinkybes, nustato, kad asmuo visas skolas galėtų grąžinti per 3 metus ar kitą „protingą laikotarpį“, yra tikimybė, kad asmeninio bankroto proceso nepradės.

Šeimyninio statuso reikšmė asmeninio bankroto atveju

Apklausos rezultatai atskleidžia, kad maždaug ketvirtadalis apie asmeninį bankrotą svarstančių respondentų yra susituokę. Norint pradėti asmeninio bankroto procesą esant susituokus, arba jį inicijuojant partneriui, svarbu nepamiršti kelių aspektų.

Gyvenant santuokoje, jei prieš ją nebuvo pasirašyta vedybinė sutartis, finansiniai įsipareigojimai tampa bendri, tad bendros tampa ir skolos. Pavyzdžiui, jei pradedamas sutuoktinio asmeninio bankroto procesas, į skolų grąžinimą bus įtraukiamas ir partnerio turtas.

Ta pati taisyklė galioja ir nemokumo nustatymui – skaičiuojant skolos sumą, iš jos atimamas sutuoktinių turtas. Tarkime, sutuoktiniai nebesugeba mokėti bendrai paimtos būsto paskolos įmokų ir turi 25 tūkst. eurų įsiskolinimą. Teismas, skaičiuodamas skolos dydį, iš jos gali atimti sutuoktinio turtą, pavyzdžiui, automobilį, kurio vertė 10 tūkst. eurų. Galutinė skolos suma tuomet siekia 15 tūkst. eurų, todėl bankroto skelbti nepavyks.

Mokumo atkūrimo planas ir jo vykdymas

Teismui patvirtinus, kad skolininkas iš tiesų yra nemokus, paskiriamas bankrotą administruojantis asmuo ir rengiamas mokumo atkūrimo planas. Jį sudaro bankroto iniciatorius. Asmeninio bankroto esmė – skolininko ir kreditorių interesų suderinimas, tad planą turi patvirtinti ir visi kreditoriai.

Kai planas pagaliau patvirtinamas, prasideda 3 metų procesas, kurį sėkmingai įvykdęs žmogus turi galimybę tęsti normalų gyvenimą be emocinės ir finansinės skolų naštos, nes nepadengtos skolos yra nurašomos ir bankrotas laikomas baigtu – vėl atsiranda galimybė kurti savo verslą, keliauti, bandyti gauti paskolą.

Sudarant mokumo atkūrimo planą atsižvelgiama į gyventojo būtinąsias išlaidas ir pajamas, leidžiančias nustatyti optimaliausią sumą, kurią žmogus galėtų skirti skolų padengimui. Vis dėlto viso proceso eigoje bankrotą administruojantis asmuo prižiūri, kad skolininkas siektų kuo efektyviau ir greičiau atsiskaityti su kreditoriais – pagal galimybes ieškotų geriau apmokamo darbo, neviršytų būtinųjų išlaidų sumos ir pan.

Nusprendus inicijuoti asmeninio bankroto procesą, svarbu įsisąmoninti, kad jis nėra burtų lazdelė, savaime per 3 metus pradanginanti skolas. Tam, kad vėl pavyktų grįžti į aktyvų finansinį gyvenimą, reikėtų ne tik laikytis formalių mokumo atkūrimo plano reikalavimų, bet ir dėti nuoširdžias pastangas siekiant finansinės laisvės.

191