Istorija iš gyvenimo: prostatos vėžys neaplenkia ir stipriausių
59-erių kaunietis Algirdas Jakimavičius atviras – jei galėtų laiką atsukti atgal, į savo sveikatą žiūrėtų kitaip. Prieš kelerius metus prostatos vėžiu susirgęs, jos operaciją patyręs vyras šiandien pasakoja, kaip ir daugelis, į pirmuosius organizmo siunčiamus signalus nekreipęs dėmesio ir manęs, kad ši liga jį aplenks.
Kai manai, kad esi nenugalimas
„Būdamas 40-ies, ruošiausi planinei veido operacijai, – pasakojimą pradeda A. Jakimavičius. – Prieš ją, padarę tyrimus, gydytojai pasakė, kad operuoti negalima, nes kraujospūdis per aukštas. Šiandien manau, kad tai buvo pirmasis prostatos vėžio simptomas, tačiau į jį nekreipiau dėmesio, nes laikiau save labai sveiku. Kraujospūdį tada su gydytojais sureguliavome vaistais, veido operacija man buvo atlikta ir toliau ramiai gyvenau. Tačiau po devynerių metų dėl tebevarginančio aukšto kraujospūdžio kreipiausi į šeimos gydytoją. Ji mane nusiuntė išsitirti dėl prostatos vėžio pagal prevencinę programą.“
Prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimo, atliekamo iš kraujo, rezultatai nebuvo patys geriausi – PSA didesnis nei 4 ng/ml. Tačiau tada nuspręsta jokio gydymo netaikyti – tiesiog reguliariai, kas porą mėnesių, tikrintis ir stebėti, kaip šie rodmenys kinta. „Kadangi PSA vis kilo, šeimos gydytoja išrašė siuntimą pas urologą. Apsilankymas pas specialistą nebuvo džiuginantis, nes jis iš karto pasiūlė radikaliausią prostatos vėžio gydymo būdą – operaciją, – prisiminimais dalijasi A. Jakimavičius. – Nusprendžiau paieškoti kitos nuomonės. Kreipiausi į dar vieną gydytoją urologą. Buvo atlikta biopsija. Ji vėžio neparodė, todėl nuspręsta dar laukti. Tačiau PSA vis kilo. Kai pasiekė beveik 20 ng/ml, biopsija buvo padaryta dar kartą. Tada ir diagnozuotas trečios stadijos prostatos vėžys.“
Laukti, anot pašnekovo, jau nebuvo kada, taigi praeitų metų balandį atlikta prostatos šalinimo operacija.
Lietuva rūpinasi savo žmonėmis
Vyras džiaugiasi, kad šiame ilgame kelyje jam teko susidurti tik su pačiais geriausiais ir profesionaliausiais medicinos srities atstovais: pradedant šeimos gydytoja ir baigiant chirurgais, slaugytojomis, reabilitacijos centro darbuotojais. O visa mūsų šalies gydymo sistema, jo manymu, tikrai yra palanki Lietuvos gyventojams. „Labai pasitarnavo visos lengvatos, taikomos žmonėms, sergantiems vėžiu. Taip pat džiugu, kad nereikia pirkti medicinos pagalbos priemonių – jos yra kompensuojamos ligonių kasų. Kai negali dirbti, visos kompensacijos ir valstybės parama labai praverčia. Apskritai man atrodo, kad Lietuvos medicinos sistema daug geresnė nei kur nors kitur. Pavyzdžiui, pirmoji mano žmona trisdešimt vienus metus gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, turėjo geriausią sveikatos draudimą, bet mirė nuo žarnyno vėžio. Aptiktas jis buvo per vėlai, nes ten nėra jokių prevencinių programų, niekas nekviečia prevenciškai pasitikrinti sveikatos, bandyti užbėgti ligai už akių ar pan. Manau, kad jei būtų gyvenusi Lietuvoje, viskas būtų pasisukę kitaip“, – pasakoja A. Jakimavičius ir priduria reguliariai dalyvaujantis ir storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje.
