Nelaimė paskatino ukmergiškį rasti naują kelią į sėkmę
Trisdešimties sulaukęs Karolis turi mėgstamą darbą, o laisvalaikiu sportuoja, keliauja ir gyvena įprastą gyvenimą. Kaip pats sako, gaunamas atlyginimas leidžia ne tik taupyti, bet ir gyventi kokybiškai. O prieš kelis metus ligoninėje buvo priverstas svarstyti, ar kada nors gyvenime dar galės vaikščioti.
Užimtumo tarnyboje Karolis nusprendė baigti suvirintojo mokymo programą ir jau ne pirmą mėnesį dirba Ukmergės įmonėse. „Norėjau įgyti paklausią specialybę, daug domėjausi, kokių darbuotojų ieško miesto darbdaviai. Kol kas nesigailiu, kad pasirinkau būtent suvirintojo profesiją. Tai – gerą atlyginimą ir darbo vietą garantuojantis pasirinkimas. O vėliau neatmetu galimybės persikvalifikuoti, nes gyvenimas nestovi vietoje ir rinkoje gali prireikti kitokių specialistų“, – pasakojo pašnekovas, pridurdamas, kad tai yra ketvirtoji jo profesija.
Baigęs automechaniko, smulkiojo verslo organizavimo, pramoninio verslo vadybininko patarėjo profesinį mokslą, Karolis savo pašaukimą atrado kariuomenėje. Per septynerius metus pabuvojo pėstininku, kulkosvaidininku, vairuotoju, skyriaus vadu. Jis prisimena, kad nuolat buvo sudaromos galimybės mokytis, stažuotis užsienyje. „Kito plano neturėjau – kariuomenėje turėjau dirbti iki pensijos“, – sakė pašnekovas.
Bet planus sugriovė nelaimingas įvykis – pasivažinėjimas motociklu ant šlapio asfalto. Atsimušęs į kilometrus nurodantį stulpelį, Karolis neteko kojos. „Džiaugiuosi, kad visą laiką išlikau sąmoningas, todėl nepatyriau staigmenos po operacijos. Vilniuje medikai pasakė, kad kojos nebesugrąžins, o ir kita buvo su atvirais lūžiais. Tada supratau, kad metas kurti naujus ateities planus. Manau, kad geras karinis psichologinis pasirengimas neleido palūžti“, – prisiminė jis.
Gydymas ir reabilitacija užtruko metus. „Gyvenime nuolat stengiausi tobulėti, o dabar teko iš naujo mokytis vaikščioti su kojos protezu. Bet viskas pavyko ir sparčiai judėjau pirmyn – pasirinkimo lyg ir neliko“, – sakė Karolis, prisimenantis įvykius visiškai abejingai.
Pradėjęs mokytis Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre Karolis turėjo rinktis: kasdien į praktinius užsiėmimus važinėti iš Ukmergės ar apsigyventi bendrabutyje. „Pasirinkau pastarąjį variantą, nors bet kokiu atveju Užimtumo tarnyba kompensuodavo kelionės ar apgyvendinimo išlaidas. Vėliau prasidėjo praktika pas būsimą darbdavį, kurį pats susiradau. O po kelių mėnesių perėjau dirbti į kitą įmonę, nes pasiūlė geresnes sąlygas“, – profesijos paklausą akcentavo pašnekovas, pridūręs, kad neįgalumas visiškai netrukdo atlikti darbo funkcijas.
Į ateitį ukmergiškis žvelgia paprastai. Jei ateityje nebepatiks darbas ar profesija taps nepaklausi, imsis kažko kito: „Kai suteikiama galimybė nemokamai praplėsti savo žinių bagažą, reikia tuo pasinaudoti. Nežinia, kur gali nuvesti keliai. Kuo daugiau mokėsi – tuo labiau būsi reikalingas. Net ir pandemija parodė, kad vienos profesijos visam gyvenimui dažniausiai neužtenka“, – mintimis dalijosi trisdešimtmetis pašnekovas, regis net neprisimindamas, kad prieš kelis metus nereikėjo galvoti apie ateitį.
