Sveikatos apsaugos ministerija: stipriname šeimos mediciną

„Šiuo metu yra dirbama ties papildomų funkcijų suteikimu šeimos gydytojo komandos nariams“, – sako Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Asmens sveikatos departamento Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus patarėja Birutė Kavaliauskienė, paklausta, kada gi bus mažinama šeimos gydytojo pečius užgulusi biurokratinė našta.

 – Šeimos gydytojai skundžiasi, jog yra užversti šūsnių dokumentų, kuriuos pildydami jau beveik nemato pacientų…

– Jau kelerius metus dirbama ta linkme, kad šeimos gydytojams mažėtų administracinė našta. Bet medicinos dokumentų pildymas vis tiek turės išlikti, kadangi tai – itin svarbios, su paciento sveikata susijusios, faktinės informacijos fiksavimas, kuris turi būti tikslus ir išsamus. Pavyzdžiui, kuomet pablogėja paciento sveikata ir iškyla teisminis ginčas dėl žalos atlyginimo, kiekviena raidė ir skaičius, įrašytas medicinos dokumentuose, gali atsigręžti net ir prieš šiuos duomenis suvedusį mediką. Teisingas ir tikslus medicinos dokumentų pildymas kartais išgelbėja gydytoją nuo nemalonumų ir pretenzijų.

Be to, perduodant informaciją elektroninėje e.sveikatoje pastarąją mato ir kiti gydytojai. Pacientas taip pat gali peržiūrėti savo sveikatos įrašus, sužinoti jam atliktų tyrimų rezultatus. Taigi pastaraisiais metais, kai atsirado e.sveikata, informacijos kaupimas ir perdavimas tapo greitesnis, negu tuomet, kai buvo pildomos vien popierinės ligos istorijos. Iš tiesų kiekviena vyriausybė ir kiekviena vadovybė ieško sprendimų, kaip palengvinti administracinę naštą ir atsisakyti perteklinių įrašų.

– Užsienyje dažnai sutinkama praktika dalį funkcijų perduoti kitiems darbuotojams. Kai kur šeimos gydytojai turi padėjėjus, atsakingus vien už dokumentų pildymą. Ar toks modelis įsivaizduojamas mūsų gydymo įstaigose?

– Kalbant apie šeimos gydytojus, yra suteikta teisė ir jo komandos nariams – slaugytojams, akušeriams – atlikti kai kuriuos įrašus. Tarkime, išrašyti elektroninius receptus medicinos pagalbos priemonėms: sauskelnėms, gliukozės juostelėm ir panašiai. Per COVID-19 pandemiją buvo padaryta išimtis, kai slaugytojos galėjo netgi pratęsti kompensuojamųjų vaistų receptus vienam dviem mėnesiams. Deja, ši funkcija viršijo teisės aktus, kurie apibrėžia slaugytojos kompetencijas, tad pasibaigus ekstremaliajai situacijai teko atšaukti ir šią funkciją. Tad šiuo metu slaugytojos gali išrašyti tik medicinos pagalbos priemones. Tačiau su šiais įstatymo pakeitimais dirbame ir tikimės, kad Seimas rudens sesijoje priims Sveikatos apsaugos ministerijos teikiamus įstatymų pakeitimus. Tuomet slaugytojoms bei akušerėms galėsime suteikti platesnes funkcijas. Taip pat ir socialiniams darbuotojams, esantiems šeimos gydytojo komandoje, planuojama suteikti daugiau galimybių dėl techninės pagalbos priemonių įsigijimo. Tad šeimos gydytojai turės komandą, kuri galės mažinti jų administracinę naštą. Be to, šiuo metu yra peržiūrimi ir elektroninės e.sveikatos – ESPBI sistemos funkcionalumai.

– Ar ministerija atliko tyrimus, kiek gi pirminės grandies medikas užtrunka pildydamas dokumentus elektroninėje sistemoje arba darydamas įrašus popierinėje ligos istorijoje?

– Ruošdamiesi sveikatos centrų reformai, esame apklausę visas savivaldybes šiek tiek kitu aspektu: būtent apie šeimos gydytojo ir jo komandos narių funkcijų galimą pasidalijimą. Daugelyje atsakymų radome patvirtinimą, kad dokumentacijos pildymas išties atima daug laiko. Bet vėlgi, daug kas pirmiausiai priklauso nuo dokumentus pildančiojo asmens gebėjimų. Kas yra labiau raštingas IT srityje ir greičiau dirba kompiuteriu, šį darbą atlieka lengviau. Tad, jeigu numatysime šeimos gydytojo komandoje dar ir registratorių arba sekretorių, kuris tiesiog atliktų šeimos gydytojo dokumentų pildymo darbus, – reikalingos papildomos lėšos. Dėl šeimos gydytojo komandos plėtros ir papildomo finansavimo Valstybinė ligonių kasa šiuo metu atlieka modeliavimus. Numatoma, jog kiekvienais metais bus skiriama lėšų, idant būtų papildomi įdarbinti šeimos gydytojo komandos nariai.

– Šeimos gydytojų šiuo metu katastrofiškai trūksta. Kaip galvojate, ar sumažinus biurokratinę naštą šios specialybės paklausa išaugs?

– Nesutikčiau, kad jų trūksta. Iš dalies tai yra mitas. Valstybinė ligonių kasa aiškiai suskaičiavo, kad vienai apylinkei (vienam šeimos gydytojui) Lietuvoje vidutiniškai tenka tūkstantis šimtas septyniasdešimt penki gyventojai. Tai yra šiek tiek mažiau nei vidutinė apylinkė. Problema – ką patvirtinome ir statistiškai, – kad gyventojai yra netolygiai prisirašę prie šeimos gydytojų. Lietuvoje yra 75 įstaigos, kuriose prisirašę mažiau nei tūkstantis gyventojų. Kaip sakė vienos gydymo įstaigos vadovas, prisirašiusiųjų gyventojų skaičius vienoje apylinkėje svyruoja nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų. Vadinasi, turime populiarius gydytojus, prie kurių žmonės noriai prisirašo, ir tokius, prie kurių neprisirašo arba kažkodėl atsisako prisirašyti. Kadaise – iki 2018 metų – buvo nustatyti apylinkių normatyvai, kurie šiuo metu yra panaikinti. Pastarieji iš tiesų bus peržiūrėti ir vėl nustatyti iš naujo, kadangi matome, jog esama situacija piktnaudžiaujama. Neišvengiamai reikės nustatyti prisirašiusiųjų prie šeimos gydytojo grindis ir lubas, kadangi prie apylinkės prisirašiusiųjų gyventojų skaičius – vienas esminių veiksnių, pagal kurį gali būti reglamentuojamas šeimos gydytojų darbo krūvis. Žinoma, dar daug kas priklauso nuo to, ar tie žmonės yra sunkesni ar lengvesni pacientai, vaikai ar neįgalieji – su pastaraisiais daugiau darbo negu su sveikaisiais.

– Svarstydami, kaip gydytojams palengvinti gyvenimą, ar tarėtės su jais pačiais?

– Taip, prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra suburta Šeimos medicinos politikos grupė, kuri anksčiau vadinosi Šeimos medicinos komitetu. Į ją įeina ne tik šeimos gydytojai, bet ir jų komandos narių, Sveikatos apsaugos ministerijos ir jai pavaldžių Akreditavimo tarnybos bei Valstybinės ligonių kasos atstovai. Tai yra didelė kolegiali institucija ir mes gana reguliariai susitinkame, bendraujame ir elektroniniu paštu, diskutuojame. Labai laukiame konkrečių pasiūlymų. Tačiau turi būti išgirstos ir valstybės galimybės, kadangi kiekvienas palengvinimas, kiekvienas naujas sprendimas reikalauja didelių finansinių išteklių.

– Bent kol kas iš šeimos gydytojų girdėti, jog ministerija įgyvendindama sveikatos priežiūros tinklo pertvarka jiems apsunkina darbą. Skirtingų grandžių jungimas į vieną centrą – logiškas?

– Šeimos medicinos paslaugas šiuo metu daugiausiai teikia šeimos gydytojai. Bet žvelgiant istoriškai, kol šeimos gydytojų nebuvo daug, šias paslaugas buvo leidžiama teikti ir keturių gydytojų – vaikų, vidaus ligų, chirurgo ir ginekologo – komandai. Nors šeimos gydytojų pagal gyventojų skaičius dabar turime pakankamai, minėti specialistai iki šiol su jais dirba ir aptarnauja apie dvylika procentų populiacijos. Realiai tai, ką šeimos gydytojas gali padaryti vienas, išmokytas ir paruoštas rezidentūroje, kai kuriose įstaigose, kurie neturi pakankamai šeimos gydytojų, daro keturių gydytojų specialistų komanda. Puikiai suprantate, kad turėti vieną gerai paruoštą darbuotoją racionaliau, negu išlaikyti keturis specialistus. Todėl ir norima, kad šeimos medicinos paslaugas pagaliau pradėtų teikti šeimos gydytojai, kurie jau įgijo didelė visuomenės pasitikėjimą. Tad mes kaip tik stipriname šeimos mediciną – šeimos gydytojui suteikiame galimybę dirbti kartu su savo tikrąja komanda – slaugytoja, akušere, o ne su specialistais. O specialistų pirminėje grandyje būtų atsisakyta, jie galėtų integruotai dirbti su šeimos gydytojais kaip konsultantai. Pastarieji, turėdami kitokią kompetenciją negu šeimos gydytojas, galėtų dirbti sveikatos centre kaip specialistai ir atlikti žymiai daugiau laboratorinių bei instrumentinių tyrimų, intervencijų.

Be to, Lietuvoje su ligonių kasomis sutartis turi daugiau nei keturiais šimtais įstaigų. Daugiau nei pusė iš jų dirba jau šiandien, turėdamos šeimos medicinos ir specializuotų ambulatorinių paslaugų (t. y. konsultacijų) licenciją. Vadinasi, šiuo metu 185 privačios įstaigos ir dar apie 50 viešųjų šeimos medicinos paslaugas teikiančių įstaigų turi ir įvairių specialistų licencijas, tai yra jau šiandien pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros paslaugas teikia integruotai. Bet jeigu ministerija pasiūlė tokį modelį taikyti visoje respublikoje, būtent savivaldybėse steigiant sveikatos centrus, tikrai nemenkinama šeimos gydytojo vaidmens. Bet kai jam čia ir dabar pritrūksta informacijos, žinių, jis turi galimybę dėl konkretaus paciento pasitarti su kolega specialistu čia, savivaldybės teritorijoje, jau matomas pavojus. O į pačius didžiausius specializuotus universitetinius, respublikinius tretinio lygio centrus vyktų konsultuotis tik tie pacientai, kuriems jau reikia aukštesnio lygio specializuotų paslaugų. Lengvesni atvejai būtų išspręsti rajonuose ir regionuose.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su LR sveikatos apsaugos ministerija ir yra finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis