Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Ukrainos žmonių genocidą, kurio neslepia pati Rusija, būtina pripažinti

Genocido konvencija numato ne tik bausmę už šį baisiausią nusikaltimą žmoniškumui. Pirmajame konvencijos straipsnyje nurodytas ir įsipareigojimas „užkirsti jam kelią“.

Tačiau Vakarų pasaulis dar nesiėmė adekvačių veiksmų Rusijos vykdomam genocidui Ukrainoje užkirsti kelią, vadinasi, daugelis konvenciją priėmusių šalių iš esmės jos nesilaiko.

Kodėl taip yra? Vis dar nesiryžtame visuotinai įvardyti, ar Rusijos armijos veiksmai prieš civilius žmones buvo genocidas, ir ką su tuo faktu daryti. Be Ukrainos lyderio Volodymiro Zelenskio, Bučos žudynes genocidu politiškai įvardijo JAV prezidentas Joe Bidenas, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis, iš dalies Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas.

Praėjusią savaitę Lietuvos Seimas savo rezoliucijoje pasiūlė, „deramai įvertinus teisines aplinkybes, Rusijos Federacijos vykdomus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui kvalifikuoti kaip ukrainiečių tautos genocidą“.

Net pati Rusija pripažįsta genocido intenciją. Kremliaus naujienų tribūna „RIA Novosti“ balandžio 3 d. atviru tekstu paskelbė ukrainiečių tautos naikinimo programą: „Pasyvūs nacistai, nacizmo talkininkai yra didelė dalis [Ukrainos] liaudies masių… Todėl denacifikacija neišvengiamai bus ir deukranizacija – atsisakymas nuo istorinėse Mažosios ir Naujosios Rusios teritorijose gyvenančių žmonių tapatybėse dirbtinai išpūsto etninio komponento. (…) Banderoviška viršūnė turi būti likviduota, jos perauklėjimas neįmanomas. O socialinė pelkė, kuri ją aktyviai ir pasyviai, veiksmais ir neveiklumu palaikė, privalo patirti karo sunkumus, išmokti išgyventą patirtį kaip istorinę pamoką ir išpirkti savo kaltę“ (vertimas Dariaus Kuolio).

O kitiems dar neaišku. Nacių vykdytą žydų naikinimą tuometis britų lyderis Winstonas Churchillis pavadino „nusikaltimu be pavadinimo“, nes tokiai baisybei tuo metu dar ir nebuvo pavadinimo. 1944 m. sąvoką „genocidas“ pasiūlė Raphaelis Lemkinas – lenkų teisininkas, vėliau patarinėjęs Niurnbergo procesui.

Pagal Genocido konvenciją, „genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:

a) tos grupės narių žudymas;

b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;

c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį;

d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas;

e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.“

Mano supratimu, rusų pabaisų veiksmai Ukrainoje atitinka genocido požymius. Pavyzdžiui, Mariupolio gimdymo namų sprogdinimas kovo 9 d. ir buvo tokia priemonė, kuria „apribotas“ ukrainiečių gimstamumas, nes nėščiosios ir jų negimę kūdikiai ten žuvo. Laimė, ne visi: bombardavimą išgyveno ir iš Mariupolio ištrūko Mariana Višegirskaja su savo vaikeliu, kurių nuotraukos apskriejo visą pasaulį.

Žinoma, genocidą genocidu galutinai įvardins ne Lietuvos Seimas ir ne JAV vadovas, o tarptautinė teisininkų grupė. Mokslininkai patys iki šiol nesutaria, kiek žmonija yra patyrusi genocidų: vieni mano, kad tris, kiti – 20. Tačiau pilietinės visuomenės pareiga yra reikalauti, kad genocidas būtų įrodytas, net jei tarptautiniai teismai (kaip ir lietuviški) yra lėti ir netobuli.

Turime to reikalauti iš sąjungininkų, ypač trypčiojančių Prancūzijos ir Vokietijos lyderių, kad užkirstume tolimesniam genocidui kelią. Nuo putino pabaisų žiaurumų niekas nėra apsaugotas – ne tik ukrainiečiai. Kai įsivardysime, ką jie padarė, įgysime daugiau vidinės jėgos ir vienybės priešintis.

Ukrainos žmonių genocido pripažinimas nesustabdys sužvėrėjusios Rusijos ir neatgaivins žiauriai nužudytų žmonių Bučoje, Mariupolyje, Borodiankoje, kituose užpultuose Ukrainos miestuose ir miesteliuose. Tai svarbu mums, gyvenantiems, ir suprantantiems, koks didelis gresia pavojus, kol nesustabdysime rušistų tęsiamo siaubo Europoje.

26