Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Užimtumo politika Lietuvoje pasikeis iš esmės: ką reikia žinoti?

Spręsdami iššūkius, susijusius su pagalba ukrainiečiams, neilgam atidėjome seniau numatytas reformas, kurios turės didelės įtakos Lietuvos žmonėms. Tačiau šios idėjos ir darbai niekur nedingo, ateina metas visa tai įgyvendinti. Visų pirma, Užimtumo įstatymo pakeitimai ir su tuo susiję darbai, tačiau kalbu ne tik apie tai. Taigi, kas mūsų laukia ir ko tikėtis?

Pagrindinė šios reformos užduotis – iš esmės peržiūrėti procesus, kurių Lietuvos žmonėms nebereikia, atsisakyti balasto, imti teikti naujas paslaugas ir viską maksimaliai skaitmenizuoti. Visų pirma, reformos autoriams teko atsakyti į klausimą: ko iš Užimtumo tarnybos tikisi klientai? Visi turi skirtingų poreikių, tačiau juos galima susiskirstyti į keturias tipines grupes.

Pirmoji klientų grupė aktyviai dalyvauja darbo rinkoje, aktyviai naudojasi skaitmeninėmis paslaugomis, visais informacijos kanalais. Jiems prireikia pagalbos keičiant darbą, tačiau tik kaip patarimo. Jie beveik viską geba patys susitvarkyti virtualiai. Šiai grupei bus itin naudinga atnaujinta informacinė platforma, kuria naudosis savarankiškai, tačiau prireikus visada gaus konsultanto (arba virtualaus mentoriaus) patarimų. Tokių žmonių kol kas nėra daug – jie sudaro apie 20 proc. visų Užimtumo tarnybos klientų.

Kitai grupei (apie 30 proc.) pagalbos reikia daugiau. Tai tie žmonės, kurie gali būti socialiai aktyvūs, tačiau jiems būtinos papildomos kompleksinės paramos priemonės. Tai – žemesnio išsilavinimo, dažniausiai regionuose gyvenantys žmonės. Neretai – vyresni, netekę darbo jau prieš kurį laiką, dalis jų – per pandemiją. Jiems reikia tiksliai orientuotų paslaugų, susijusių su kvalifikacijos kėlimu ir perkvalifikavimu atsižvelgiant į rinkos poreikius.

Į šį procesą turės prisijungti ir darbdaviai, galintys registruoti mokymo programas, patys gebantys juos apmokyti. Tai darosi ypač aktualu, nes švietimo įstaigos vis dažniau neįstengs operatyviai aprūpinti tais specialistais, kurių reikia būtent dabar, o ne kažkada ateityje.

Yra dar viena panašaus dydžio grupė. Ji irgi sudaro apie 30 proc., tačiau galimybės ir poreikiai – visiškai kitokie. Išskirtiniai jos bruožai – socialinių įgūdžių stoka, galbūt – ir skolos. Šie žmonės dažnai gyvena atokiuose regionuose, yra neišsilavinę, turi žemą savivertę ir menkas galimybes dirbti kiek toliau nuo namų. Su šia grupe reikia dirbti ne tik Užimtumo tarnybai. Čia labai svarbu socialinė partnerystė, visų pirma – aktyvesnis savivaldos vaidmuo. Būtina atvirai sau atsakyti į klausimą, kiek kuriame miestelyje ar kaime tokių žmonių yra, juos pažinti ir suprasti, kokių paslaugų jiems reikia. Socialinės pagalbos? Mobilumo? Psichologo? Vaikų priežiūros specialisto?

Taip pat turi prisijungti nevyriausybinės organizacijos, kurios dirba su mažomis grupėmis, tačiau į problemas žvelgia kompleksiškai. Šiuos klientus pasiskirstys (kad pagalbą teiktų kartu) visi socialiniai partneriai. Šių nuošalyje paliktų žmonių padėtis yra pasekmė problemos, kuri mūsų šalyje ilgai nebuvo sprendžiama. Mes žinojome, kad jie yra, kad nedirba, nes turi skolų, arba dėl kitokių priežasčių.

Pavyzdžiui, todėl, kad niekada nedirbo jų tėvai, o gal – ir seneliai. Tiesiog žema savivertė ir įprotis gyventi iš mažų pajamų – ilgainiui susiformavę. Šią grupę sudaro įvairaus amžiaus žmonės, jų yra ne tik regionuose, bet ir miestuose. Laukia ilgas nuolatinis darbas, pagrįstas atvejo vadybos principu, kai susiburia grupė specialistų, maksimaliai sutelkusi pastangas sprendžia konkretaus asmens likimą. Jei iš šios grupės bent penki procentai įsitrauks į darbo rinką, tai bus didelis valstybės laimėjimas.

Lieka dar 20 procentų. Kas jie? Tai Užimtumo tarnybos klientai, kuriems iš tiesų nereikia jokių paslaugų. Kodėl? Veikiausiai dėl to, kad jie dirba šešėlyje, arba epizodiškai, o gal turi kažkokių kitų pragyvenimo šaltinių – išlaikomi tėvų, arba tėvai – vaikų. Sakyčiau, atsitiktiniai žmonės sistemoje, tačiau be šios reformos atpažinti juos būtų sudėtinga.

Iki šiol praktiškai neturime jokių svertų net tada, kuomet įtariame nelegalų darbą ar kitus mano minėtus požymius. Pavyzdžiui, dabar norėdami įrodyti, kad klientas dirba nelegaliai, turime tą faktą fiksuoti net dukart per metus. Regint tūkstančius įtariamų nelegalaus darbo atvejų, paslaugos nutraukiamos vos dešimtims. Visa tai netrukus pasikeis.

Ši reforma aiškiai apibrėžia, kad šešėlis ir nelegalus darbas yra netoleruojami. Tai darantieji turės prisiimti atsakomybę ir suvokti riziką netekti visų socialinių garantijų. Jau ruošiami atitinkami šviečiamieji projektai su Darbo inspekcija, Valstybine mokesčių inspekcija, savivaldybėmis. Jų tikslas – ištraukti kuo daugiau tokių žmonių iš nelegalaus darbo aplinkos, pasitraukti iš šešėlio.

Svarbiausia, kad jie imtų suprasti legalaus darbo vertę, kad kistų jų mąstymas. Iš esmės šią klientų grupę sudaro net ne bedarbiai. Todėl registruoto darbo skaičiai yra ne tokie, kokius esame įpratę matyti, jie kur kas mažesni. Po reformos tai turėtų išryškėti. Kodėl taip skiriasi statistinio ir registruoto nedarbo rodikliai? Ogi todėl, kad kai sociologai paklausia, ar turi darbą, jie atsako teigiamai. O štai klausimo, ar tas darbas – legalus, niekas neužduoda.

Kitas reformos tikslas – keičiasi tinkamo darbo apibrėžimas. Anksčiau buvo vertinama kvalifikacija, patirtis, pageidaujamo darbo dėmenys. Dabar bus atsižvelgiama ir į anksčiau gautą atlygį, karjeros pasiekimus. Tinkamas darbas bus siejamas ir su šiais rodikliais. Konsultantai privalės į tai atsižvelgti, siūlydami naują darbą klientams.

Kai išgryninsime klientų srautus ir paslaugas, galėsime imtis paslaugų darbdaviams optimizavimo bei kitokio pobūdžio darbo vietų pritraukimo. Atsisakę tų, kuriuos dabar esame priversti siūlyti darbdaviams, galėsime tikslingiau aprūpinti darbo jėgos poreikius. Šitaip sistemoje pamažu atsiras daugiau kokybiškų darbo vietų. Akivaizdu – siūlant darbą tiems, kurie jo iš tiesų nori, atrankos taps efektyvesnės. Viską dar labiau paspartins lankstesnė informacinė sistema.

Įgyvendinus sumanymus, naudą pajus ir darbuotojai, ir darbdaviai. Padaugės laiko, kurį konsultantas galės skirti ieškantiems darbo klientams. Atsiras daugiau atvejo vadybininkų, mentorių, teikiančių individualią pagalbą. Tuo pačiu ir siūlomų kandidatų kokybė bus aukštesnė, geriau atitinkanti lūkesčius.

Atsiranda dar dvi svarbios paslaugos. Suprantame, kad darbo ieškančiam žmogui ne visada reikia naujos profesijos, kartais pakanka pakeisti kryptį. Prisidėti prie perkvalifikavimo procesų kviečiamos ir aukštosios mokyklos. Jos padės įgyti konkrečių profesinių elementų, kurių kažkam galbūt trūksta, kad būtų galima sklandžiai pereiti į kitą darbinės veiklos sritį. Kita naujovė – atsiras galimybė gauti bazinių lietuvių kalbos žinių tiems, kurie be jų negali sėkmingai įsidarbinti pagal turimą patirtį ir kvalifikaciją.

29