Tuti.lt

Tavo laisvalaikis internete

Visuotinis šaukimas nesustiprins Lietuvos gynybos

Praėjus dviem mėnesiams po aiškaus signalo dėl realaus karo Lietuvos pašonėje, Seime atstovaujamos politinės partijos vis dar nesutaria dėl nacionalinio saugumo stiprinimo gairių. Aiškios Lietuvos saugumo stiprinimo vizijos nebuvimas visuomenei aiškumo ir saugumo jausmo nesuteikia.

Pagrindinis nepasiekiamo susitarimo klausimas – dešiniųjų norimas įpiršti visuotinio šaukimo modelis, kuris šiandien Lietuvai per brangus, kurio poreikio neišreiškia kariuomenė, dar daugiau – jo nenori ir didžioji visuomenės dalis. Neišdėstomi ir svarūs motyvai, dėl kurių reikėtų keisti gerą šiandien Lietuvos kariuomenėje veikiantį bei labiausiai Lietuvos  poreikius atitinkantį mišrų kariuomenės komplektavimo modelį, kai pagal Seimo patvirtintus ribinius karių skaičius į privalomąją pradinę karo tarnybą kasmet pašaukiamas kariuomenės apskaičiuotas šauktinių skaičius. Šiuo metu galiojantys įstatymai, tvarka ir skatinimo sistema puikiai veikia, ir kiekvienam LR piliečiui, nepriklausomai nuo lyties, užtikrina galimybę įsilieti į kariuomenės gretas savanoriškumo principu. Taip ugdomi patriotai ir šalies gynyboje pasiryžę dalyvauti žmonės, o numatytomis skatinimo priemonėmis išlaikome motyvaciją.

Lietuvoje norimos įvesti visuotinės karo prievolės šalininkų teikiami motyvai neįtikina. Papildomi du tūkstančiai šauktinių per metus Lietuvos kovinės galios nepadidins. Visuotinis šaukimas neveiks ir kaip atgrasymo veiksnys, nes galimą agresorių susilaikyti nuo agresijos gali tik turima karinės galios persvara. Trečiasis motyvas – parengti pakankamą rezervo karių skaičių – taip pat nėra sietinas tik su visuotine karo prievole, kadangi jau šiandien rezervo skaičius yra pakankamas, su juo tik reikia tinkamai dirbti. Dėl to nesuprantamu ir nepateisinamu yra kai kurių politikų siekis bet kokia kaina „diktuoti“ kariuomenei jos pačios apskaičiuojamus poreikius. Civilių kontrolė kariuomenei yra būtina demokratinėje valstybėje, tačiau reikia nepamiršti, jog kariuomenės personalo poreikis, reikiamų vystyti karinių pajėgumų, ar infrastruktūros poreikiai – tai ilgalaikio gynybos planavimo proceso rezultatas.

Džiugu, kad Lietuvoje sutariama jog nacionalinį saugumą stiprinti reikia, tačiau Seime atstovaujamų politinių partijų konsensuso nebuvimas rodo, kad geriausias kelias nacionaliniam saugumui stiprinti nepasirinktas. Taigi kas artimiausiu, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu efektyviausiai padindintų Lietuvos apginamumą? Ar tikrai tai yra visuotinis šaukimas? Deja, ne – visuotinis šaukimas yra brangus procesas, dėl to, su šiandienos Lietuvos gynybos finansavimo lygiu, šauktinių gyvenimo patalpų ir mokymo bazių įrengimui, šauktinių išlaikymui ir mokymo procesui reikėtų naudoti kariuomenės modernizacijai ir infrastruktūros vystymui skiriamą finansavimą. Visuotinio šaukimo kaštai stabdytų ir kitų, šiandien vis dar nepakankamai finansuojamų, sričių finansavimą: sparčiai augančios Lietuvos šaulių sąjungos aprūpinimą ir apginklavimą, teritorinės gynybos (KASP) pajėgų aprūpinimą būtina ginkluote ir kovine technika. Greta to, įvedus visuotinį šaukimą, išaugtų darbo su šauktiniais krūvis ir apimtis reguliariems kariuomenės vienetams, taigi kariai profesionalai būtų atitraukiami nuo tiesioginių funkcijų vykdymo. Yra ir eilė su kariuomene tiesiogiai nesusijusių neigiamų visuotinio šaukimo aspektų: jis neigiamai įtakotų procesus Lietuvos darbo rinkoje, ar galimai neigiamai paveiktų Lietuvos demografinę padėtį (priverstinė emigracija). Galiausiai, ar galime šaukimą vadinti „visuotiniu“, kai kasmet iš 30 tūkstančių abiturientų į privalomąją tarnybą bus pašaukiami tik 6 tūkstančiai? Kadangi LR konstitucijoje pareiga atlikti tarnyba kariuomenėje numatyta kiekvienam Lietuvos piliečiui, visuotinės karo prievolės atveju ją turėtų atlikti visi – ir sveiki, ir turintys tam tikrų sveikatos apribojimų. Šiam tikslui turi būti sudaryta alternatyviosios karo tarnybos galimybė.

Jeigu Lietuvos gynybos potencialo arkliukas – ne visuotinis šaukimas, tai kas jis? Lietuvos gynybos potencialas laikosi ant trijų ramsčių: modernios ir pajėgios Lietuvos kariuomenės, sąjungininkų paramos ir pasirengimo visuotinei gynybai.

Dėl to būtina ir toliau nuosekliai stiprinti reguliarią kariuomenę, išlaikant mišrų jos komplektavimo modelį, į privalomąją pradinę karo tarnybą šaukiant tokį skaičių šauktinių, kokio poreikį apskaičiuoja gynybos planuotojai. Turime toliau remti gynybinių Lietuvos pajėgumų vystymą, tęsti visų pajėgų rūšių trūkstamų pajėgumų vystymą ir modernizaciją, aprūpinti visa reikalinga karine ginkluote, technika ir įranga. Turime pasiekti, kad kariuomenė viena ir kartu su sąjungininkais būtų pajėgi vykdyti gynybines, priešo stabdymo ir puolimo karines operacijas. Reikia skirti pakankamą finansavimą Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, savanorius apginkluoti reikiama ginkluote ir kovine technika, kad  jie būtų pajėgūs vykdyti teritorinę gynybą visoje šalies teritorijoje. Tai pat reikia parengti mobilizacinius planus, numatant ne tik aktyvaus, bet ir parengtojo (nenaudojamo) rezervo įtraukimą į valstybės ginkluotos gynybos planus. Numatyti jų apginklavimą visų mūšyje dalyvaujančių ginklų rūšių ginkluote, technika ir kita įranga (pėstininkų ginklai, artilerija, priešlėktuvinė ir prieštankinė ginkluotė, karo inžinerija, ryšiai, logistika (visos 5 kategorijos), RChB saugos priemonės, manevringumą užtikrinančios karinės (visureigės) transporto priemonės), kurie būtų panaudojami svarbių valstybės objektų, miestų gynybai bei savanorių teritorinės gynybos pajėgoms sustiprinti.

Antrasis ramstis ir Lietuvos apginamumo stiprinimo sritis – tai pasirengimas priimti Lietuvoje sąjungininkų pajėgas. Kadangi Lietuvos saugumo iššūkiai yra susiję su jos dydžiu ir geografine padėtimi, nepakanka savo saugumo interesais rūpintis vieniems patiems – dėl to turime išlaikyti integracinį požiūrį, ieškoti ir kliautis saugumo sąjungininkais iš Vakarų. Būdami NATO ir ES nare, turime atlikti mūsų apginamumui užtikrinti būtinus namų darbus – pasirengti sąjungininkų priėmimui Lietuvoje. Turime numatyti sąjungininkų judėjimo, telkimosi ir dislokacijos vietas, jas parengti (infrastruktūra nuolatinių ir rotacinių sąjungininkų karinių dalinių dislokavimui, mokymų bei pratybų vietos koviniam rengimui) ir pasirengti sąjungininkus aprūpinti atsargomis.

 Trečioji pasirengimo Lietuvos gynybai kryptis – pasirengimas visuotinei gynybai. Būtina skubiai parengti visuotinės gynybos koncepciją, apimančią ir karinę gynybą, ir civilinę gynybą. Visuotinės gynybos koncepcijoje (ir ją įgyvendinančiuose dokumentuose) turi būti apibrėžta valstybės institucijų ir piliečių sąveika ir atsakomybė, apskaičiuojama ko tam tikroms institucijoms trūksta, kokia pasirengimo visuotinei gynybai ir jos vykdymui kaina. Įvairios nevyriausybinės organizacijos būtų svarbiu pasirengimo visuotinei gynybai elementu, taigi visuotinės gynybos koncepcija turi numatyti jų vaidmenį ir funkcijas. Rengiant visuotinės gynybos koncepciją yra svarbu numatyti ir Lietuvos šaulių sąjungos narių rengimą integravimui į civilinės gynybos bei neginkluoto pilietinio pasipriešinimo struktūras (savivaldybės, NVO, kt.). Tinkamam visuotinės gynybos koordinavimui, siūlytina prie Vyriausybės įsteigti Civilinės gynybos organizavimo bei sąveikos su kariuomene centrą, kuris būtų atsakingas už valstybės civilinės gynybos per savivaldybes bei kitas vyriausybines institucijas planavimą bei organizavimą, valstybės resursų poreikių planavimą. Galiausiai, visuotinės gynybos koncepcija yra labai reikalinga kiekvienam visuomenės nariui, nes mūsų visuomenė turi sugebėti greitai prisitaikyti prie karo sąlygų. Kiekvieno piliečio pareiga yra remti kariuomenę ir pasirengti gyventi su ženkliai sumažėjusiu viešųjų paslaugų lygiu – tai yra pagrindinė pasipriešinimo rimtiems visuomenės gyvenimo sutrikimams ir jų padarinių švelninimo dalis.

Galiausiai reikia apsispręsti dėl Lietuvos šaulių sąjungos vystymo koncepcijos ir funkcijų taikos ir karo metu. Ši svarbi Lietuvos gynybai, pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui organizacija turi gauti visokeriopą valstybės institucijų paramą, tačiau privalo išlikti pavaldi krašto apsaugos ministrui. Šaulių sąjungos koviniai šaulių būriai ir toliau turi būti rengiami Krašto apsaugos savanorių pajėgose, kad karo atveju galėtų veikti kartu su Lietuvos teritorinės gynybos pajėgomis. Šaulių sąjunga, įtraukdama naujus narius, aktyviai prisideda prie visuomenės bei jaunimo rengimo, Lietuvos piliečių patriotinio ugdymo, dėl to iš įvairių institucijų turėtų sulaukti daugiau paramos ir pagalbos.

Ukrainai daugiau nei du mėnesius didvyriškai kovojant su brutaliomis okupacinėmis Rusijos karinėmis pajėgomis, mes turime ko iš jos pasimokyti. Ukraina parodė, kad turi parengtą mobilizacinį rezervą, sugeba įvykdyti mobilizaciją ir karo sąlygomis jį perkvalifikuoti, organizuoti teritorinę gynybą sąveikoje su reguliariais kariuomenės daliniais, greitai įvaldyti vakarietiškus ginklus ir techniką. Taip pat Ukraina demonstruoja puikų civilinės gynybos organizavimą, kuri padeda kariuomenei ir atstato karo nusiaubtų vietų funkcionavimą: užtikrina sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, atnaujina elektros ar dujų teikimą, ir vykdo visa kita, ko reikia visuomenės gyvavimui. Dar neseniai Lietuvos atstovai mokė Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, šiandien situacija pasikeitė – jų koncentracijos į tikslą, ryžto ir greičio turime mokytis mes.

92